Gal tą dieną buvau vienas iš nedaugelio praeivių (o gal ir vienintelis), kuris žinojo, jog parkas buvo sutvarkytas ir sūpynės iš užsienio vaikams buvo atvežtos būtent vienos mieste gyvenančios lietuvių gėjų poros pastangomis.
Kitą dieną tik viena plona policininkų linija Lukiškių aikštėje gėjų eitynes saugojo nuo vienos treninguotų, raumeningų ir įtartinai (gėjaus akimis) glaustais sportiniais marškiniais apsivilkusių vyrukų gaujos, kuri buvo išmokusi itin ritmišką ir, prisipažinsiu, po šiai dienai man įstrigusį lozungo šedevrą.
Lyg filmo „Žiedų valdovas“ apsiputoję orkai, vienas iš kito savo prakaituojančio kaimyno semdamiesi drąsos ir ruošdamiesi šventam mūšiui prieš „Briuselio importą“, vyrukai sutartinai šokinėdami vis garsiau kartodami skandavo: Kas nešokinėja, tas py*aras! Kas nešokinėja, tas py*aras!
Įtaigus vaizdas, prisipažinsiu. Žinia pasiųsta, ir gauta.
Praėjo eitynės. Orkai į pilį nepateko. Išsiskirstė kitam mūšiui. Bet apžvalgininkų, televizijos „kalbančių galvų“ ir politikų klasė nusprendė savaip guostis – rafinuotai toliau gaivino mintį, jog tai, kas ką tik praūžė Gedimino prospektu, buvo nieko daugiau, kaip svetimos jėgos finansuojamas kėsinimasis į Lietuvos tradicines vertybes. Kaip kitaip pasiguosi? Sunkiau smerkti, jei pripažintum, kad gėjai ir lesbietės – sudėtinė ir neišnyksianti Lietuvos visuomenės dalis.
Įsitikinimas (ar savęs nuteikinėjimas), jog gėjai ir netradicinės orientacijos žmonės – kažkas svetimo „tradicinei“ Lietuvai, pastebimas net ir neva „konstruktyvios“ pozicijos ieškančių diskusijos dalyvių straipsniuose. Išeitų, kad geriausiu atveju, tai keletas paklydusių lietuviukų ir jų užsienio rėmėjų grupelė, kurią tereikia įtikinti „nesiafišuoti“, o blogiausiu – visiškai svetimas ir Lietuvai brukamas „reiškinys“ be kurio kažkaip tarybiniais metais ramiai ir stebuklingai apsieita.
Ekonomistų kalba kalbant: ceteris paribus – nebūtų Europos Sąjungos, Briuselio, Amerikos, masonų, žydų – Lietuvos žydros padangės gėjų „problema“ netemdytų, ir sostinės meras galėtų savo dėmesį skirti „tikriems“ sostinės poreikiams.
Štai buvęs užsienio reikalų ministras Lietuvos radijo eteryje neseniai bandė aiškinti, kad tokių „ideologijų“ brukimas iš Vakarų gali net sužlugdyti Rytų partnerystės iniciatyvą. Girdi, Ukrainos, Armėnijos bei Moldovos visuomenės nepasiruošusios ar nepajėgiančios šią temą gvildenti. Apie tai, kad šiose valstybėse (kaip ir Lietuvoje) gyvena gausios ir „savos“ gėjų ir lesbiečių bendruomenės, kurios kiekvieną dieną iš baimės dar turi slėpti savo prigimtą orientaciją, turime nutylėti. Dar ne laikas. Svarbiausia, dar Lietuvos pirmininkavimo ES metu pasirašyti asociacijos sutartis, o jau vėliau - kitos šalies (ir tų naujų Rytų partnerių gėjų) problema.
Arba štai, seno sąjūdiečio Alvydo Medalinsko straipsnyje LGBT eitynių išvakarėse nuskambėjo dar ir tokia grėsminga prognozė: „Norėčiau priminti gėjams bei jų rėmėjams iš Vakarų: jų veiklos pasekmės gali būti labai liūdnos.“ Dar pridūrė: „Nežinau, kas toks yra V.Simonko.
Ar jis gimė Lietuvoje, ar čia atvyko vėliau? Šis maršas ir jo bendralyčiams yra tik instrumentas pradėti visais frontais brukti savo vertybes.“
Daugelis komentatorių – mano nuo Sąjūdžio laikų pažįstami veidai ir pavardės. Žmonės, kurie, man stovint šalia, prieš daugiau nei 20 metų ilgai ir kantriai, su jauduliu balse, aiškindavo svečiams iš Vakarų ir Rytų apie žmogaus teises, apie gilias istorines Lietuvos tolerancijos tradicijas, apie tai, kad nauja Lietuva kuriama visiems joje gyvenantiems. Net ir tokiems, kaip ir tam V.Simonko, kuris Lietuvoje gal ir negimė, ir kurio kilme dabar kažin kodėl domisi buvęs Sąjūdžio dalyvis.
Neseniai per „Youtube“ praskriejo jauno klaipėdiečio Edgaro videoklipas, kuriame jis taip pat ilgai ir kantriai, su jauduliu balse aiškino savo draugams, šeimai ir anoniminiam lietuviui internautui apie savo, kaip jauno Lietuvos gėjaus, gyvenimo iššūkius. Tai ne vilnietis, ne Lietuvos gėjų lygos tarybos narys ir ne televizijos žvaigždė, nusprendusi po ilgų slėpynių atvirauti. Tai paprastas balsas iš toli nuo Gedimino prospekto, bylojantis apie tai, kad Briuselio eurais „dauginasi“ toli gražu ne kiekvienas lietuvis gėjus.
Pavojingas, iš tiesų, tas jauno Edgaro balsas. Jis kai kur įtaigesnis už bet kokią eiseną ar už užsienio pinigus išleistą švietėjišką lankstinuką. Turbūt nežinodamas, Edgaras priminė Vilniaus elitui ir Lietuvos vadovybei, kad vaivorykštės spalvos šviečia visuose Lietuvos kampeliuose – net ir ten, kur nesiekia ilgoji, Lietuvai neva svetima Lietuvos gėjų lygos ranka.
Neabejoju savo senų pažįstamų atsidavimu tiems anų metų Sąjūdžio laikų idealams ir siekiams. Neabejoju, kad tarp jų yra ne vieną lesbietė ar gėjus, kurį pasirenka vadinti draugu, gal net ir artimu. Net neabejoju, kad, reikalui esant, jie stotų ginti gatvėje mušamą ar dėl savo orientacijos iš darbo metamą tą savo gėjų draugą. Bent labai dar norisi taip tikėti.
Bet štai kur problema. Nuolatos vardydami ar klasifikuodami savo gėjų bendrapilietį kaip „kitą“ ir smerkdami jo vardu veikiančias organizacijas kaip „primestas“, jie tarsi paremia ir legitimizuoja tuos radikalesnius balsus, kurie netiktai nestotų ginti mušamo savo bendrapiliečio, bet greičiausiai dar ir į spardymą įsijungtų.
Kol tylioji racionali, dar saikingai mąstanti ir po tolerantiškus Vakarus atostogas leidžianti visuomenės dauguma atsisako prisipažinti, kad Lietuvos LGBT bendruomenė yra organiška mūsų valstybės dalis, ir visuomet tokia buvo, tol radikalus neapykantos balsas dominuos ir tol ta pati visuomenės dauguma bus amžinai „šokiruota“, kai kažkokie gėjai piliečiai dar drįsta prašyti žygiuoti savo valstybės gatvėmis.
Pats savo akimis esu ne kartą matęs kaip valdininkas ar aukštas pareigas savo firmoje einantis verslininkas, būdamas Amerikoje, Brazilijoje ar Vakarų Europoje, su tokiu tolerancijos atsidavimu – kurio pavydėti galėtų net liberaliausias švedas – pasakoja, kaip jam ar jai miela ta įvairovės atmosfera užsienyje. Kaip gera, girdi, kad Vakaruose gali būti savimi... O pas mus Lietuvoje, kad žinotum.
Kas pasikeičia, kai kertama Lietuvos siena ir grįžtama į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą? Kodėl Vilniaus meras, save liberalu dar laikydamas, gali užsienyje bendrauti su įvairiausio plauko politikais ir net savo netradicinės orientacijos neslepiančiais aukštais pareigūnais, o namuose gali toliau žeminti savo paties miesto gyventojų taikiai surengtas eitynes?
Deja, prie šios problemos aštrinimo kartais prisidedame ir mes patys, Lietuvos gėjai ir lesbietės. Prieš eitynes teko per televiziją klausyti vieno žinomo gėjaus hipotezę, jog užtektų uždaryti „UAB Lietuvos gėjų lygą“, ir tarsi magiškai pradėtume mėgautis beribe, istoriškai gilia Lietuvos tolerancija.
Teko su keliais gėjų draugais susiginčyti dėl to, kad jie žadėjo nedalyvauti eitynėse už lygybę vien todėl, kad jas organizavo „tas Simonko,“ taip paradoksaliai atiduodant į vieno žmogaus rankas teisę jiems atstovauti. Ir dar, pasyviai leisdami savo draugams, artimiesiems ir bendradarbiams mus iškelti kaip savo pakantumo įrodymą vien už tai, kad jie privačiai mus „toleruoja“, esame patys kalti, kad toliau aptinkame spaudoje tokius apžvalgininkų, kaip Alvydo Medalinsko, įžvalgas: „Nesu prieš gėjus, kaip žmones“. Sakinys, po kurio visuomet seka mintis: bet...
Gėjų eitynių išvakarėse praėjau pro parkelį ir pagalvojau: kiek sūpynių Vilniuje savo laisvalaikio metu bus pastatę eitynes smerkiantys žiūrovai ir apžvalgininkai, klykiantys apie pedofilus, vaikų prievartinį atidavimą gėjų tėvams ir kitas lietuviškos civilizacijos griūties pranašystes? O Seimo nariai, kurie praėjusią savaitę nubalsavo sumažinti netradicinės orientacijos Lietuvos piliečių apsaugą prieš diskriminaciją – kiek tokių užuovėjų jie vilniečiams bus padovanoję?
Deja jie, kaip tie orkai Lukiškių aikštėje, toliau šokinėja. Šokinėja, nes leidus kojoms kiek ilgiau pabūti ant žemės, teks iš tiesų stengtis pažinti savo kaimyną gėjų ar lesbietę. Kol jie šokinėja, jie neišgirs Edgaro iš Klaipėdos balso. Ir kol jie šokinėja, gėjų puošti parkeliai liks tik anoniminiai stebuklingi darbeliai, o dažnai savo toleranciją pagrįsti vardijamas artimas gėjus „draugas“ ar bendradarbis taip ir liks nepažintas ir svetimas.
