Tuo tarpu Lietuvoje mėgaujamės ramia nuostabia gamta, galime džiaugtis visais keturiais ir gan nuosaikiai išreikštais metų laikais. Ir tai yra tiesa. Bet kaip čia be to „bet“. Juk negali būti viskas tik gerai.
Klimato ir gamtiniu požiūriu su gyvenamąja vietove mums labai nuskilo, tačiau to negalėtume pasakyti vertindami situaciją geopolitiškai. Pašonėje turime tokį kaimyną, kad kai kada, nepaisant visų šio jaukaus Šiaurės Europos pajūrio kranto privalumų, kyla noras perpaišyti žemėlapį nukeliant Lietuvą į kitą jei ne Europos, tai bent Baltijos jūros pusę. Kažkada tą mėgino daryti ir britų savaitraštis „The Economist“.
Žemės drebėjimus gamtoje kelia viena į kitą besitrinančios tektoninės plokštės. Būna, kad viena plokštė panyra po kita, būna, kad jos viena nuo kitos tolsta. Panašią analogiją galėtume taikyti ir analizuodami tarptautinius santykius. Geopolitinės „plokštės“, kurias galime įsivaizduoti kaip skirtingų interesų zonas, nuolatos kovoja („trinasi“) tarpusavyje. Kartais viena kuri nors pusė ima dominuoti regione, šitaip viena interesų zona jame užgožia likusią.
Tokiu būdu tarptautiniuose santykiuose taip pat kyla „drebėjimai“. Tad, jei žemės drebėjimai mūsų krašte nėra dažnas ir reikšmingas reiškinys, užtat gyvendami dviejų geopolitinių sferų (Europos Sąjungos ir Rusijos, o gal net Vakarų ir Rytų) sandūroje jaučiame visus to padarinius. Neapleidžia jausmas, kad iš mūsų nuolatos bandoma padaryti kažką, kuo nesame ir nenorime būti, tačiau kita pusė niekaip nesirengia pripažinti mūsų laisvo pasirinkimo ir atkakliai mėgina primesti savo valią.
Esame Europos Sąjungos nariai jau beveik dešimt metų ir jau daugiau nei dvidešimtmetis praėjo nuo to laiko kai ištrūkome iš Rusijos imperijos gniaužtų. Tačiau daugybė saitų mus vis dar sieja su Rusijos įtaka. Dalį jų, kaip kad energetinę priklausomybę, galime su laiku nusimesti jei tik tęsime jau pradėtą kryptingą politiką toje srityje.
Dalį, kaip kad užsienio prekyboje, galime tik mažinti, bet visiškai panaikinti – ne, nes tai ne tik grėsmės, bet ir galimybės, kuriose visada magės išbandyti savo laimę. Tuo tarpu, nors ir esame ES sudėtyje, kartu esame gana mažai reikšminga ir periferinė jos dalis. Dėl šios priežasties nesame ir vargu ar ateityje būsime jos užsienio politikos prioritetas.
Galiausiai, viešiesiems ryšiams negalime mesti tokių resursų, kokiais disponuoja Rusija, todėl mus ir toliau bus mėginama diskredituoti įvairiais kanalais šitaip siekiant sumenkinti mūsų nuomonę ir vaizduoti ją kaip nepagrįstą, karštakošišką, t.y. nevertą dėmesio. Taigi, Rusijos problemą įmanoma spręsti, bet kartu reikia nusiteikti, kad, pačiai Rusijai nenorint keistis, ji yra amžina ir reikalaujanti nuolatinio budrumo.
Ne visi su tokiu požiūriu linkę sutikti. Kai kam atrodo netgi priešingai – kad problemų šaltinis yra ne, kaip jie teigia, „vakarų propagandos“ atakuojama Rusija, bet aukščiau bambos iššokti mėginanti ir savo ambicijų nepamatavusi Lietuva.
Tokie saviplaka užsiimantys, o galbūt Lietuvai tiesiog nelojalūs žmonės dažnai vietoje argumentų į diskusiją meta terminą „rusofobija“. Tačiau trūkstamus taškus ant „i“ nesunkiai dėlioja tiek Lietuvos, tiek kitų posovietinės erdvės šalių istorinė patirtis.
Būtų galima pradėti kapstyti nuo pakankamai giliai, pavyzdžiui, degalų blokados ir kitų trukdžių Lietuvai mėginant atgauti nepriklausomybę ar tos nepriklausomybės praradimo kelio apskritai. Tačiau daugelis pasakytų, nežiūrėkime į praeitį, pradėkime viską iš naujo.
Tokia taiki ir konstruktyvi šalis kaip Lietuva, ką puikiai įrodo mūsų partnerystė su atitinkamai nusiteikusiais skandinavais, su entuziazmu tam pritartų. Problema ta, kad tarptautinių santykių dinamika visada priklauso nuo visų jų dalyvių ir vienos iš pusių vienašališkai gali būti nebent apsunkinta, bet ne atvirkščiai. Čia ir prasideda Lietuvos bėdos.
Netrukus prieš tai, kai Rusija rengia ne tik gynybinio, bet ir puolamojo pobūdžio karines pratybas 5 km už Lietuvos teritorijos ribų, keletas tradicinių Rusijos viešosios retorikos klounų pasiūlo okupuoti ar net sunaikinti Baltijos valstybes kaip atsaką į JAV ketinimus vykdyti karinę intervenciją Sirijoje. Kartais susiduriame su Baltijos valstybių oro erdvės pažeidimais.
Pastarosiomis dienomis keldami Latvijos krašto apsaugos ministro nepasitenkinimą Rusijos kariniai lėktuvai zujo prie pat tos šalies sienos.
Tradicinėmis tampa ne tik bauginamosios, kurios, suvokiant Baltijos šalių narystę NATO, galbūt yra mažiausiai veiksmingos, bet ir ekonominio poveikio priemonės. Ne pirmas kartas, kai Rusija skelbia Lietuvai neoficialią ekonominę blokadą ribodama lietuviškų prekių eksportą.
Pastarąjį kartą taip nutiko 2009-aisiais – tuo metu, kai situacija ir taip nebuvo labai palanki atsižvelgiant į ekonominės krizės įkarštį. Dabar, kaip ir tuomet, nusitaikyta į Lietuvos eksportui svarbias sritis, vežėjus ir pieno pramonę. Būtų galima sakyti, kad Rusijai jau ima stigti šantažo idėjų, nes net ir tokiam sunkiai prognozuojamam kaimynui mus darosi sunku nustebinti.
Na, ir kaip be energetikos, kuri dar vadinama „Putino kariuomene“. Už tai, kad nusprendė įgyvendinti ES III energetikos paketo nuostatas atskiriant energetikos resursų tiekimo ir paskirstymo grandis Lietuva buvo nubausta maždaug 15 proc. didesne gamtinių dujų kaina nei ta, kurią moka nuosaikesnį paketo variantą pasirinkusios Latvija ir Estija.
Tačiau Lietuvos sprendimas buvo teisingas – jo nesiimant liktų kvestionuotina SGD terminalo projekto vystymo logika, kai iš alternatyvių tiekėjų atsivežtas dujas vis tiek turėtume transportuoti infrastruktūra, esančia ir „Gazprom“ valioje. Tokią situaciją buvo būtina keisti, o anksčiau ar vėliau atitinkamai veikti turės visos ES narės, įskaitant ir likusias Baltijos valstybes.
Dėl tariamų gedimų neveikiantis naftotiekis „Draugystė“ yra kitas Rusijos energetinių svertų naudojimo politiniais sumetimais pavyzdys. Lietuva siūlėsi šį naftotiekį suremontuoti pati, jei dėl kokių nors priežasčių Rusija to padaryti negali. Žinoma, Lietuvos pagalbos neprireikė, nes „gedimo“ priežastys yra politinės, o ne techninės.
Tą puikiai įrodo rusų dienraščio „Nezavisimaja gazeta“ bendradarbiaujant su „WikiLeaks“ neseniai paskelbta konfidenciali JAV pasiuntinybių Vilniuje ir Maskvoje susirašinėjimo medžiaga, kurioje teigiama, kad Rusijos vicepremjeras Igoris Sečinas 2006 m. įsakė rusų bendrovei „Transneft“ blokuoti naftos tiekimą Lietuvai minėtu vamzdynu iš karto po to, kai Lenkijos bendrovė „PKN Orlen“ įsigijo Lietuvos naftos perdirbimo įmonę Mažeikiuose.
Taip pat prisiminkime, kad vos tik Lietuvos planai statyti savą atominę elektrinę tapo realūs, Rusija metė jėgainės Kaliningrade kortą. Visai nesvarbu, kad jos AE projektas yra visiškai ekonomiškai nepagrįstas dėl galybės priežasčių: regionas apsirūpina energija ir taip, papildomam galingam elektros generavimo šaltiniui būtina iš esmės naujinti esamą jos perdavimo infrastruktūrą, regione nėra prieinamo reikalingo galios rezervo, šiuo metu nėra galimybių el.energijos eksportui ir t.t. Taigi, eilinį kartą, sprendimas yra politinis.
Rusija savo įtaką Lietuvoje realizuoja dar ir informacinėmis priemonėmis. Vienas pavyzdžių – paviešintas Lietuvą, ypač kaip ES pirmininkaujančią ir Rytų partnerystės srityje aktyviai veikti siekiančią, šalį kompromituojantis galimai tarp Lietuvos diplomatų vykęs pokalbis apie politiką Armėnijos ir Azerbaidžano santykių atžvilgiu. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė; jo povandeninės dalies mes nematome ir neturėtume būti naivūs manydami, kad jis neegzistuoja.
Visos šios poveikio priemonės taikomos ne tik Lietuvos atžvilgiu, bet ir visame vadinamojo Rusijos „artimojo užsienio“ regione. Štai, pavyzdžiui, atitinkamas ekonomines sankcijas ribojant prekių gabenimą per sieną Rusija taikė ir Ukrainai. Dėl to iš esmės vienu metu net buvo sustojusi abiejų šalių tarpusavio prekyba.
Tokių veiksmų buvo imtasi po to, kai galimybė šių metų pabaigoje ES pirmininkaujant Lietuvai pasirašyti asociacijos sutartį tarp Ukrainos ir ES, kuri galėtų užkirsti kelią Ukrainos narystei Muitų sąjungoje, tapo ganėtinai reali.
Rusija netgi yra parengusi dokumentą pavadinimu „Dėl Ukrainos įtraukimo į Eurazijos integracijos procesą priemonių komplekso“, kuriame detalizuojamos priemonės Ukrainos užsienio politikos kursui Rusijos norima linkme pakreipti.
Plane numatyta:
ekonominėmis priemonėmis spausti Ukrainos oligarchus, kad jie neprieštarautų ir per savo valdomą žiniasklaidą netgi remtų Ukrainos įsiliejimą į Muitų sąjungą;
taikytis į paties Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus šeimos verslą darant jam spaudimą bei supriešinant su anksčiau minėtais šalyje veikiančiais oligarchais;
išnaudoti Ukrainos vyriausybės apsisprendimo tarp integracijos Europos ir Rusijos kryptimi nebuvimą;
vietinę įtaką mobilizuoti per prorusišką Regionų partiją, taip pat bendradarbiaujant su prorusiškų regionų gubernatoriais, merais, nevyriausybinėmis organizacijomis;
pasitelkti Stačiatikių bažnyčios įtaką.
Beje, dėl atsimetimo ES link skalpuojama ir Moldavija, draudžiamas jos vyno importas į Rusiją. „Botago ir pyrago“ politikos nepavyksta išvengti netgi iš pažiūros gana klusniai Baltarusijai.
Galiausiai mums būti kuo mažiau priklausomais nuo politiškai nestabilios kaimynės išeis tik į naudą. Tuo tarpu nekeisdama šalyje vyraujančio politinio mentaliteto Rusija ilgainiui Europoje pati save izoliuos ir vietoje to, kad plėstų savo įtaką, tik dar labiau pastūmės Rytų Europos šalis ES į glėbį. Tačiau verta atkreipti tų optimistų, kurie manė, jog pasikeitus valdžiai Lietuvoje pagerės Lietuvos santykiai su Rusija, dėmesį. Nei velnio, ar ne? Kodėl? Todėl, kad ne Lietuvos pusėje yra problema. Kaltinti Lietuvą rusofobija tokiame kontekste yra absurdas.
Mūsų valstybės reakcija į Rusijos vykdomą užsienio politiką yra visiškai adekvati ir gerai pamatuota, grįsta ne emocijomis, kaip kartais mūsų užsienio partneriams ar net mums patiems mėgina įpiršti Rusija, bet geopolitine įžvalga. Nustokime save plakti ir supraskime, kad su necivilizuotu kaimynu bendros kalbos nerasime tol, kol prieš jį nesižeminsime leisdami primesti jam savo valią. Tad teks ir toliau gyventi apkasuose iki kol Rusija nebebus Putino Rusija.
