Angelai sargai lydi dar vieną Briuselio ar kitos Europos sostinės valdininką, kurį reikia saugoti kaip akies vyzdį. Rimtas ir atsakingas darbas – juk ES Tarybai dabar pirmininkauja šalis, kurioje gyvi žmonės deginami vogtuose automobiliuose. Čia posėdžiauti – atsakingas ir net pavojingas darbas, todėl pareigūnai turi dirbti pasiaukojamai. Lietuvos policijai dabar netrūks nei patrulių, nei benzino jų mašinoms.
O čiabuviai – visai kas kita. Kaip šeštadienį priminė vidaus reikalų ministras, jie kas tris valandas ką nors pavagia, sumuša ar nužudo, todėl prie kiekvieno nepastatysi policininko. Ir tai tiesa, mes – ne policinė valstybė. Jau net subrandinome po Nepriklausomybės užaugusią kartą, išlavinome ją kaip mokėjome. Ši karta bus geresnė, ji jau kuria naują Lietuvą.
Tik štai problema – vagys, žagintojai, žudikai iš kažkokių plyšių vis lenda. Ir šiurpiai primena: yra tokia antroji Lietuva, daužoma kumščiais, šaudoma, smaugiama ir traiškoma girtų patrulių mašinomis. Arba paliekama mirti uždegtame automobilyje.
Siaubas, nusivylimas, įniršis. Siunčiami prakeiksmai policijai, šaukiamasi mirties bausmės žudikams. Taip būna kas kartą, kai kažkas panašaus čia nutinka. Viskas taip pat tragiška ir taip nepakeliamai panašu, pagal tą patį scenarijų. Banditai, po gobtuvais dengiantys veidus, suprakaitavę policijos komisarai, mikčiojantys ministrai. Gėlės ir raudos prie balto karsto (ar karstų). O paskui – viskas kaip buvę. Iki kito karto. Nes nuo įniršio, žvakių ir atsistatydinimų šita sistema nepasikeis.
Priežastys nepašalinamos, o prielaidos tragedijoms – vis dar čia. Tai vyksta jau daugelį metų. Žuvies galva pūva, smarvė nuodija namus, bet langai užkalti storomis vinimis. Kas juos išlups, atidarys langus, išskaptuos puvinį? Didvyrių nėra, o ir namo gyventojai nebeužuodžia tvaiko.
Bet štai S.Buškevičius šaukia – žygiuojam į Panevėžį, laužiam areštinės grotas ir akmenimis uždaužom tuos išsigimėlius! Šoko ištikta Lietuva jam atitaria feisbuko akordais – einam, teisiam ir baudžiam. Bet ką tada daryti su girtu patruliu-moksleivių traiškytoju, blaivia vaikų smaugike ir kitais monstrais, kurie nuolat ką nors vagia, žagina ar žudo?
Lavinti, šviesti vaikų, paauglių (ir jų tėvų) mums neišeina, švietimo reformos primena nesibaigiančius arogantiškus eksperimentus. Jei nėra gerų mokyklų, po kurio laiko ateina metas, kai prisireikia daugiau pataisos kolonijų, kalėjimų, spygliuotos vietos, prižiūrėtojų. Daugiau policijos, savisaugos savanorių būrių, o jei ką – ir kartuvių centrinėse aikštėse. Tik tada bus tvarka. Ir teisingumas.
Panevėžio tragedija, pagalbos šauksmas telefonu ir agonija automobilio bagažinėje dar kartą skaudžiai priminė: jei kas nutiks, tau niekas nepadės. Savimi ir savo artimaisiais privalai pasirūpinti pats.
Kažkam tai – signalas pagaliau nusipirkti ginklą, kitiems – žinia ieškoti siųstuvų, kuriuos galėtų įmontuoti į savo vaikų drabužius. Viena pažįstama vakar rimtu veidu pareiškė: norėtų dukrai po oda implantuoti GPS mikroschemą, kad visuomet prireikus galėtų ją surasti. Deja, tokių dar nedaro, bet kai darys – klientų Lietuvoje netrūks.
O kaip kitaip, kai Bendrasis pagalbos centras, kaip aiškėja, tėra dar viena didelė valstybinio masto klaida. Ponios ir ponai, su liūdesiu turime pranešti, kad numeris 112 – tai jums ne koks nors 911, kuriuo paskambinęs gali tikėtis, kad kažkas atlėks ir išgelbės. Gyvus užkastus karstuose arba vežamus į mirtį bagažinėje, deja, iš giltinės nagų traukia tik Holivudo filmuose.
„Lietuvos rytas“ apie numerio 112 ydas daug kartų rašė dar prieš 10 metų, o pernai vasarį dar vieną tašką padėjo Valstybės kontrolės audito ataskaita: „Nėra bendros efektyvios atsakymo į pagalbos skambučius ir reagavimo į pagalbos prašymus, pagalbos tarnybų operatyvaus pajėgų valdymo ir veiksmų koordinavimo sistemos, kiekviena pagalbos tarnyba į pagalbos skambučius atsako ir pajėgas operatyviai valdo atskirai, savivaldybės lygiu. (...) Sunku koordinuoti pagalbos tarnybų veiksmus susidarius ekstremaliai situacijai ir šias situacijas valdyti.“
Prarasta daug metų, milijonai ištaškyti, o kai reikia gelbėti žmogų – nėra kam, nėra kaip. Štai jums ir totalinio sekimo laikai. Su korupcija kovojančios specialiosios tarnybos slapta filmuoja medikus ir nuogus jų pacientus (gal duos kyšį), tarnybinėse stotyse kaupiasi mūsų neteisėtai įrašyti telefono pokalbiai, gatves naršo stebėjimo kameros. Bet visa tai – nevaldoma ir neefektyvu, nes vien technikos nepakanka. Reikia dar ir sveiko proto.
Tik iš kur jo paimsi, kai valstybiniame sektoriuje sukaupusi masė bukų, nepaslankių ir arogantiškų tipų, kurie privačiose įmonėse neišsilaikytų nė savaitės. Ta armija plečiasi nepriklausomai kas valdo, kairė ar dešinė. Viešųjų pirkimų absurdo teatras, atžagari mokesčių sistema, nemokšiškai rašomi valstybiniai projektai, nesugebėjimas pagal paskirtį panaudoti ES milijonų. Korupcija, nemokšiškumas, tingumas yra tapę esminiu sistemos požymiu. Tai lemia Lietuvos žmonių gyvenimus, o kartais – ir mirtį.
Štai ta pūvanti žuvies galva, bet ir uodegos reikalai – apgailėtini. Įpratinti nedirbti ir gyventi iš pašalpų, prasigėrę, lakstantys mašinomis girti, mušantys, žudantys. Tokie tos antros Lietuvos gyventojai, apie save vis dažniau primenantys kulkomis, kraujo klanais ir karstais.
Rėk nerėkęs – atbukusios ir nutukusios viršūnės jau seniai negirdi tų desperatiškų signalų. Matyt, reikės kažko gerokai stipresnio, kad sistema būtų supurtyta iš pagrindų.
