Po šeštadienį įvykusios tragedijos Panevėžio rajone, kai buvo žiauriai nužudyta nepilnametė Panevėžio rajono gyventoja, o jos buvimo vietos negalėjo nustatyti BPC įranga, vidaus reikalų ministras pareikalavo BPC vadovų pasitraukimo.
„Asmenys, kurie negali valdytis 200 mln. sistemos, negali likti. Pirmadienį įvardysiu pavardes“, – LRT naujienų laidai „Panorama“ sakė ministras. Tačiau po tokio pareiškimo, portalo lrytas.lt žurnalistams pradėjus domėtis BPC sistema, paaiškėjo, kad nuo pat jos įgyvendinimo pradžios Lietuva užsitraukė Europos Komisijos (EK) nemalonę ir operatorių rūstį.
Perspėjo apie BPC sistemos ydas
Valstybės kontrolė 2002 metais nustačiusi BPC kūrimo ir plėtojimo problemas, įvardijo planavimo trūkumus ir rekomendavo Vyriausybei priimti sprendimus, kurie užtikrintų, kad BPC būtų perduotos visų pagalbos tarnybų atsakymo į pagalbos skambučius funkcijos bei priešgaisrinės gelbėjimo ir greitosios medicinos pagalbos tarnybų vykdomos pajėgų valdymo funkcijos.
Tuometis vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis (2001–2003 m.) prisiminė, kad jau tuomet iškilo problema dėl EK direktyvos, reikalaujančios įdiegti bendrą pagalbos centrą, įgyvendinimo.
„Buvo reikalavimas sukurti bendrą pagalbos sistemą, tačiau nebuvo tinkamo finansavimo, todėl tokio centro kūrimas buvo atliekamas etapais. Seime jautėsi priešprieša apskritai tokiai sistemai, todėl ji kuriama buvo labai vangiai“, – pasakojo jis.
Buvęs vidaus reikalų ministro Gintaras Jonas Furmanavičius (2004–2006 m.) prisiminė, kad kuriant BPC sistemą buvo itin sudėtinga bendradarbiauti su kai kuriomis tarnybomis, buvo kalbamasi, kam šis centras turėtų būti pavaldus. „Tuomet nusprendėme, kad BPC centras turėtų būti pavaldus Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui“, – pasakojo jis.
Šengeno erdvė užgožė BPC kūrimo klausimus
G.J.Furmanavičiaus teigimu, jau tuomet kilo daug techninių problemų – diskutuojama dėl skambučio vietos nustatymo, pinigų įsisavinimo: „Direktyvos buvo perkeliamos automatiškai, kadangi tuo metu buvo sprendžiami klausimai dėl stojimo į Šengeno erdvę, todėl dėmesys BPC kūrimui buvo menkesnis.“
Tuo tarpu buvęs vidaus reikalų ministras R. Šukys (2006-2007 m.) įvykius prisiminė žymiai geriau, tvirtindamas, kad BPC sistemos kūrimą lydėjo chaosas ir vaidai.
„Buvo sprendžiamas klausimas dėl įstatymų pakeitimų, nes jau buvo pradėta EK tyrimo procedūra prieš Lietuvą, kadangi Lietuvoje dar iki to laiko nebuvo įdiegtas asmens buvimo vietos pagal skambutį nustatymo mechanizmas.
Trūko poįstatyminio reglamentavimo, kilo ginčas, kas ir kokį reglamentavimą turėtų ir kokiame įstatyme inicijuoti“, – sakė jis.
Įsiplieskė ginčas tarp ministerijų
Ginčas, pasak buvusio ministro, vyko tarp dviejų – Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijų. Vidaus reikalų ministerijos specialistai laikėsi nuostatos, kad įstatymo pakeitimai turėtų būti atliekami Ryšių reguliavimo įstatyme.
Jame, ministerijos pareigūnų nuomone, turėjo būti nurodyta pareiga operatoriams įdiegti atitinkamą programinę įrangą ir teikti atitinkamus duomenis BPC apie skambinančio vietą.
Tuo tarpu Susisiekimo ministerija laikėsi pozicijos, kad reikėtų pačiame Bendrojo pagalbos centro įstatyme įdiegti tam tikras nuostatas.
Galiausiai, Vyriausybė nutarė ir Seimas pritarė keisti patį Ryšių reguliavimo įstatymą. Susisiekimo ministerijai buvo pavesta sudaryti atitinkamus susitarimus su operatoriais, ir skirti lėšų jų patirtoms išlaidoms kompensuoti. Įstatymo pataisos buvo priimtos, apie tai buvo pranešta EK ir pažeidimo procedūra buvo nutraukta.
Europos Komisija padavė Lietuvą į teismą
Visas Europos Sąjungos (ES) valstybes nustatyti buvimo vietą įpareigoja speciali direktyva. Už jos nesilaikymą Lietuvą ir kitas keturias šalis EK 2008 metais buvo padavusi į teismą.
Europos Teisingumo teismas Lietuvai buvo iškėlęs bylą, pažadėjus, kad per artimiausius metus ji bus įgyvendinama – šalis sankcijų išvengė. EK 2009 metų lapkritį panaikino ieškinį Lietuvai dėl skambinančiųjų 112 vietos nustatymo paslaugos teikimo. BPC vėlavo įdiegti šią paslaugą visoje šalyje, tačiau tik po EK įspėjimo Vidaus reikalų ministerija (VRM) pasirašė sutartis su mobiliojo ryšio operatoriais.
R.Šukys prisiminė, kad ryšio operatoriai nesutiko tiekti skambinusiojo vietos nustatymo paslaugą, kadangi iš pat pradžių valstybė nesutiko kompensuoti išlaidų, susijusių su programinės įrangos įdiegimu.
Tačiau po Konstitucinio Teismo nutarimo, dėl Operatyvinės veiklos įstatymo įgyvendinimo, kuriame buvo nurodyta, kad už informacijos ir programinės įrangos įdiegimą operatoriams valstybė turi kompensuoti, valstybė sutiko operatoriams kompensuoti patirtas išlaidas.
Pasidavė politikų skubinimui
T.Maroščiko teigimu, pirminiuose reikalavimuose buvo nurodyta, kad turi būti nustatoma ir pateikiama skambinančio pagalbos telefonu 112 iš įrenginio be SIM kortelės vieta, tačiau jie buvo iš reikalavimų išbraukti.
„Du iš trijų operatorių nurodė, kad tokios sistemos įdiegti negali, todėl tas reikalavimas išliko tik kaip rekomendacija, nes buvome politikų skubinami kuo greičiau susitvarkyti su šiuo reikalu, nes tuo metu EK Lietuvai buvo iškėlusi direktyvos „Infringement'o“ bylą“, – kalbėjo jis.
Operatorių investicijas už „E112“ – už vietos nustatymo sistemų įdiegimą kompensavo valstybė. Tokia tvarka buvo nustatyta Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimuose.
T.Maroščiko teigimu, prieš kelerius metus buvo siūlyta Ryšių reguliavimo tarnybai (RRT) nustatyti reikalavimą, kad mobiliojo ryšio vartotojo skambinant pagalbos telefonu 112 vieta būtų nustatoma ne didesne kaip 100 metrų spindulio paklaida: „Deja, gavome žinią, kad nežino, ar taip galima.“
„Cell ID tikslumu informaciją gauname ir dabar, bet 50-100 metrų tikslumu informacija galima tik daugiaaukščiuose verslo rajonuose, kur verslai įsidiegę mažos aprėpties retransliatorius“, – sakė jis.
Operatorių teigimu, SIM suteikia numerį, o pagal jį skambinant pagalbos telefonu 112 suseka bazinę stotį, prie kurios prisijungęs vartotojas.
