Kiekvienas litas, nepakliuvęs į mūsų piniginę, yra amžiams prarastas. Situacija po truputį, bet tolygiai mus skurdina.
Tuo pat metu prie Lietuvos sienų riaumoja technika: rusai demonstruoja karo galią.
Kur link viskas eina, buvo matyti jau anksčiau, kai keisti neva nepriklausomi rusų analitikai ir politologai aiškino apie tai, kaip Baltijos šalis galima ir reikia užimti. Klasikinis modelis: pirmąjį pagrūmojimą ir įkandimą visuomet atlieka kas nors be skambių valstybinių titulų.
Paskui oficialusis Kremlius tik gūžčioja pečiais: „jų toks darbas“. Ekonominės sankcijos Gruzijai, sustabdžiusios tos šalies mineralinio vandens ir vyno eksportą, irgi buvo, oficialiojoje versijoje, padiktuotos objektyvių laboratorinių tyrimų ir labai susirūpinusių tarnybų, kurios jokia politika, girdi, neužsiėmė, jos tik rūpinosi, kad rusai nesubloguotų nuo nekokybiško „Boržomio“ su netaisyklingos formos burbuliukais.
Dabar juk politika irgi niekuo dėta: tai muitinėse infrastruktūra atnaujinama, tai reikia šiaip kruopščiau sunkvežimius tikrinti. Jie juk muitininkai, toks jų darbas. Kodėl taip lėtai? Trūksta žmonių, atsiprašome, tokios sąlygos.
Panašiai būna, kai kokį nors neįtikusį Vakarų ambasadorių Maskvoje užpuola skustagalvių minia, oficialiai pareiškiamas atsiprašymas, apsauga sustiprinama dar vienu policijos pareigūnu, kuris nieko negali padaryti ir nedarys, ir abejingai pasakoma, kad visur pasitaiko siautėjančių paauglių. Visiems aišku, kad padėtis nepatenkinama.
Kalėjimo kameros stipriausiasis pakėlė tatuiruotėmis išmargintą ranką („Amžiais nematysiu laisvės“, „Nepamiršiu mamos“, sako mėlyni užrašai), pirštu parodė į mus, ir dabar aišku, kad bus blogai. Geriausiu atveju - muš be gailesčio, reikalaudami demonstruojamo nuolankumo. Blogesnis variantas: būsi ne tik apkultas, bet ir tapsi nuskriaustuoju. Kitą kartą muš jau ką nors kitą, bet nuskriaustuoju liksi, iki išeisi iš kalėjimo. Ir kol išeisi, vieta visada bus prie tupyklos.
Lietuva negali pakeisti savo buvimo vietos, todėl iš kameros kelio lyg ir nėra. Galėtų padėti stipresni užtarėjai, bet jie pernelyg užimti savais reikalais. Tikėtis pagalbos būtų naivu. Pagundų įvardijimo ilgai ieškoti nereikia.
Judėjos dykumoje Kristų gundė vienas šėtonas, o Kryžių ir Dainų šalyje balsai girdisi iš visų pusių, ir jų gundymai gerai žinomi, jau nuo 1990 m. ekonominės blokados laikų. Tik anuomet buvome neišlepę: tada Sovietų paskelbta blokada reiškė pertrūkius apsirūpinant degalais tiems, kas turėjo automobilius, ir karštą vandenį daugiabučiuose ne kasdien, ir vandens šildymą prausimuisi ant viryklės, o dabar mes jau kalbame apie visai kitokio lygio pinigus. Dabar ne vanduo prausimuisi rūpi: dabar mes patiriame diskomfortą, kai sodyboje prie ežero internetas lėtas. Dabar mus lengviau gąsdinti.
Štai tų gundymų šūkiai. „Reikia tartis.“ „Reikia derėtis.“ „Reikia suprasti, kad tai mūsų didžiausias kaimynas ir didžiulė eksporto rinka.“ „Nedera šunyčiui ant dramblio amsėti.“ „Reikia prekiauti, o ne pyktis.“
Kadangi retas kuris iš mūsų turi Kristaus stiprybę (Išganytojas buvo, kaip sakydavo Sovietų laikais asmeninės charakteristikos keliaujantiems į užsienį, „politiškai subrendęs ir morališkai patvarus“), tai daugelis Lietuvoje tuos gundymus priima, kaip veikimo nurodymus.
Tai naivu ir kvaila, o pagalvojus, kad klausantieji dar yra ir rinkėjai – ir pikta, bet, ačiū Dievui, rinkimai negreitai. Sprendimus dėl pozicijos reikės priiminėti jau dabar.
Tartis nėra dėl ko. Tatuiruotėmis pasipuošęs kameros vyresnysis apskritai nėra pratęs tartis. Derėtis su juo gali tik tas, kas jam kažką gali pasiūlyti: taip yra kiekvienose derybose, ne tik laisvės atėmimo vietose. Derybos, kai viena iš pusių turi visas geriausias kortas, o kita – tik savo pageidavimus, yra ne derybos, o kaulijimas. Politikoje kaulijimų niekas neklauso. Net ir labai nuskriaustos, nelaimingos šalys kažką gauna iš stipresnių dažniausiai ne iš gailesčio, o tuomet, kai per pastarųjų sienas pradeda ropštis pabėgėlių minios.
Tai, kad Rusija yra didžiausias kaimynas ir sužlugdytas eksportas į tą šalį mums kainuos labai daug, yra savaime suprantama. Kainuos, beje, mums visiems, o ne tik pasakiškai turtingiems pieno ir mėsos gamintojams ir perdirbėjams: jie išlaikys mažiau darbo vietų ir mažiau mokės mokesčių į biudžetą, ir visa tai bent truputėlį nuskurdins kiekvieną iš mūsų.
Tačiau suvokti tai nereiškia pradėti blaškytis ir bandyti įtikti Rusijai. Ne tik todėl, kad tai mus pažemintų. Garbė ir orumas bet kuriuo atveju yra geriausiai užtikrinami ne per deklaracijas ir valstybių vadovų vizitus: kas turi pinigų ir yra stiprus, tas ir yra orus, garbingas ir nepriklausomas. Mes neturime daug pinigų ir nesame stiprūs, ir paaukoję įsivaizduojamą orumą, nieko neuždirbsime: garbė visuomet ir visur uždirbama sunkiai, o parduodama pigiai, todėl šituo geru prekiauti neapsimoka.
Tiesiog reikia aiškiai suprasti nuolaidžiavimas Rusijai neduotų nei dabar, nei vėliau apčiuopiamų vaisių, nebent kokį ekonominį saldainiuką pamaloninimui numestų, už kurį vėliau antrąsyk tiek sumokėtume.
Jums nepatiks, ką aš dabar pasakysiu, bet klausykitės vis tiek. Gerų variantų čia nėra. Yra tik mažesnės blogybės.
Mažiausia iš blogybių, suvokus, kad nuostolių neišvengsime, kad ekonomiškai mums skaudės, yra tiesiog užsispirti ir bukai, kaip nepriklausomybės atkūrimo dienomis, laikytis savo linijos ir nesiblaškyti. O nuostolius nurašyti į nuostolius. Sprendimai turi savo kainą, ir pinigai yra tik pinigai. Dar užsidirbsim kada nors.
Kameros vyresnysis gerbia tik raumenis arba užsispyrimą. Raumenų mes turime labai mažai.
Užsispyrimas, tačiau, yra mūsų valstietiškuose genuose. Kartkartėm galim juo ir pasinaudoti.
