Bausmės, kurios Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumato (kaip ir kitų ES šalių teisės aktai). Už žmogaus nužudymą, nesant sunkinančių aplinkybių, jis, pagal 129 straipsnį, numato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Esant sunkinančioms aplinkybėms – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pati įstatymo formuluotė pateikia įkalinimą iki gyvos galvos, kaip išimtinę, kraštutinę bausmę.
Kaip išimtinę bausmę žmogui, nužudžiusiam mažametį, bejėgiškos būklės žmogų, savo artimąjį, giminaitį ar šeimos narį, kankinant ar kitaip itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir t. t. Tai reiškia, kad teismas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę gali skirti, tarkime, žmogui, susprogdinusiam bombą pilname žmonių prekybos centre.
Leiskime sau spekuliuoti. Kas gi nutiks hipotetiniams šios merginos žudikams?
Primenu, kad šie pasvarstymai yra tik prielaida. Įtariamieji yra nekalti, kol teismas neįrodė jų kaltės. Minimi asmenys ir įvykiai turėtų būti suprantami hipotetiškai.
Tarkime, jų yra trys. Prokurorai, ko gero, prašys maksimalios bausmės. Negaus. Vienam kaltinamųjų, ko gero, nusikaltimo sumanytojui, galėtų būti paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė. Tarkime, jis yra gimęs 1980 m. Dėl amnestijų ir kitų valstybės ekonominio, politinio ir dvasinio silpnumo apraiškų jis išeis į laisvę būdamas maždaug keturiasdešimt penkerių. Tai yra, visiškai fiziškai pajėgus įvykdyti naują nusikaltimą.
Jam statistiškai bus likę gyventi maždaug du kartus tiek, kiek pagyventi leido savo aukai.
Kas laukia jo bendrų? Kitas kaltinamasis pareikš dalyvavęs tik žaginant merginą, jos nužudyti nenorėjęs, todėl gaus penkerius metus už savo veiką ir gal dar metus už nusikaltimo slėpimą.
Trečiasis liudys prieš savo bendrininkus. Pasakys nužudyti nenorėjęs, išprievartavime nedalyvavęs ir tik buvęs kartu (tarkime, vairavęs). Tik todėl, kad bijojo pirmojo kaltinamojo. Už tai bus nubaustas dvejų ar trejų metų realia laisvės atėmimo bausme.
Ir čia geriausia (visuomenės intereso požiūriu) kas gali nutikti. Yra dar gynybos advokatų, kurie Lietuvoje paprastai esti gerokai talentingesni teisininkai nei teisėjai, meistriškumas. Ir pripažintas nusikaltėlių talentas pasakoti istorijas. Pavyzdžiui, kad mašina sugedo ir užsidegė važiuojant, o jie tiesiog pabėgo. Arba, kad norėjo merginą tik pagąsdinti.
Galų gale jie gali tiesiog prisipažinti kalti ir tariamai gailėtis, o tai garantuoja, kad nebus skirta ne tik įkalinimo iki gyvos galvos, bet ir dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Ir tai situacija, kurioje auka yra, kaip teigė norvegų kriminologijos legenda Nilsas Christie, – „ideali“. Nepažįstamųjų pagrobta, išprievartauta ir itin žiauriai nužudyta nepilnametė. Jei sekate kriminalines naujienas, žinote, kas būna, kai auka nebūna „ideali“. Tai yra, ko nebūna.
Apsvarstykime argumentus, kodėl mirties bausmė gali būti naudinga.
Visų pirma, ji gali atnešti atpildo jausmą nužudyto asmens artimiesiems, kurie dėl to galbūt nepradės neapkęsti savo valstybės, neemigruos ir nenustos mokėti mokesčių.
Antra, ji galimai atbaidys potencialius žudikus nuo panašių veiksmų. Ne visada. Bet jei tai išgelbės vienos iš dešimties tokių merginų gyvybę, net ir vienos iš penkiasdešimties, galbūt verta?
Trečia, tai gali pakeisti visuomenėje po truputį įsigalinčią nuomonę, kad valstybė nusikaltėlius gina labiau nei aukas. O kotrargumentų rasti išties sunku. Žiaurus nužudymas reiškia, kad žudikas už tai gaus mokesčių mokėtojų apmokamą pastogę, maisto ir nemokamą sporto klubą. Kaimynai, žinoma, ne kokie, bet vis dėlto tai ne tas pats, kas gyvam sudegti bagažinėje, ar ne?
Ketvirta, tokia bausmė gerokai sumažintų problemų, kylančių dėl per didelio kalinių skaičiaus.
Visų svarbiausia – tai būsimas aukas gali apsaugoti nuo jau kartą už sunkius nusikaltimus teistų asmenų agresijos. O tai ir turėtų būti prioritetas. Didelė dalis nusikaltėlių nusikalsta vėl. Pasak Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ketvirtadalį visų nusikaltimų padaro asmenys, kurie anksčiau buvo teisti.
Ir tai ne vien Lietuvos problema. Jungtinės Karalystės teisingumo ministerijos duomenimis, daugiau nei 20 proc. asmenų, padariusių nusikalstamas veikas 2007-aisiais, iki 2012-ųjų pabaigos vėl atsidūrė teisiamųjų suole. Ir čia tik tie, kurie buvo sugauti.
Kitaip sakant, išleisdami nusikaltėlį į laisvę mes metame monetą – nusikals jis vėl, ar ne. Tarkime, už žiaurų nužudymą iš chuliganiškų ar seksualinių paskatų teistas asmuo išeina į laisvę ir nušvilpia jūsų automobilį.
Tai yra, įvyksta tai, ko valstybė turėjo neleisti. Žinoma, valstybė gali kompensuoti už pavogtą automobilį. Tačiau turtiniai nusikaltimai bene geriausia, kas gali nutikti, kai paleidi kelis kartus teistus žudikus ir prievartautojus. Ar jie vėl nusikals? Jei nešiočiau kepurę, pasiūlyčiau lažintis iš jos pridergimo, kad taip.
Ir valstybė, nors ir mėgina nuo to išsisukti, yra atsakinga. Būdami įstatymus gerbiančiais piliečiais dauguma moka mokesčius, susilaiko nuo linčo teismų, nesiginkluoja iki dantų ir teismo sprendimus vykdo ne šiaip sau. Valstybė įsipareigojo už surinktas lėšas užtikrinti jų saugumą. Ir valstybė turi jausti moralinę atsakomybę už asmenį, kurį jau buvome sugavę, bet vėl paleidome daryti nusikaltimų.
Neseniai vienoje televizijos laidoje buvęs generalinis prokuroras, dabar Seimo narys Artūras Paulauskas teigė, kad Baudžiamasis kodeksas yra adekvatus ir tik netinkamas teismų įstatymo raidės interpretavimas neleidžia tinkamai vykdyti teisingumo. Kolegos teiginiuose yra tiesos. Teismų praktika Lietuvoje kelia rimtų abejonių. Tiesą sakant, ji tiek įpuvusi, kad kvapas juntamas net už šalies sienų.
Bet tai ne visa problema. Lietuvos Baudžiamasis kodeksas nėra pakankamai griežtas ir adekvatus, kad tinkamai realizuotų savo funkciją. Smurtinius ir seksualinius nusikaltimus padarę asmenys turėtų pajusti visą įstatymo rankos sunkumą, bet jai jėgos turi suteikti ir Seimas. Negalime tokios didelės veiksmų laisvės suteikti teismams, kuriais nepasitiki visuomenė. Pasitikėjimas neatsiranda per dieną (o nieko realaus ir nedaroma, kad atsirastų), tad turime imtis kitų priemonių valstybės prestižui ir piliečių saugumui užtikrinti. Legislatyvinė reforma čia vienintelė pakankamai greita išeitis.
Nuo mirties bausmės įteisinimo mus gali sulaikyti tarptautiniai susitarimai. Tiesa, pripažinkime, kad vienintelis dalykas, kuris nutiktų, jei juos sulaužytume, būtų kelių dvasiškai nusilpusių valstybių protesto laiškai, liberalių vietos politikierių pagraudenimai ir švelnus Europos Komisijos bei kelių Europos Parlamento klounų pagrūmojimas. Jei tai mums per didelė kaina, sulaikysianti mus nuo adekvataus teisingumo vykdymo – tebūnie.
Tačiau tuomet privalome išnaudoti visas įmanomas priemones ilginant pavojingų asmenų bausmes. Perpildysime kalėjimus? Nebūtinai. Jei liautumėmės taip aktyviai naudoję laisvės atėmimo bausmes asmenims, pripažintiems kaltais dėl finansinių nusikaltimų, ir, užuot tai darę, mėgintume iš jų palaipsniui (bet su kaupu) atgauti pinigus, jau dabar nebūtume tarp daugiausia kalinių vienam gyventojui išlaikančių valstybių ES. Kalėjime sėdintis žmogus negeneruoja vertės. O skolos grąžinamos būtent monetarine jos išraiška.
Tragedijos kartais paskatina susimąstyti. Labai tikiuosi, kad čia viena tokių išganingų akimirkų. Asmenys neturėtų būti teisiami devynis ar dešimt kartų. Mano pasiūlymas – įkalinimo iki gyvos galvos bausmė už žmogžudystę, seksualinį prievartavimą, išžaginimą ar sunkų kūno sužalojimą visiems asmenims, kurie jau anksčiau buvo padarę nusikaltimų (nesant lengvinančių aplinkybių). Taip pat ir mirties bausmė už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.
