Pirmiausia – ekonominius. Mirties bausmė yra pigi: nereikia išlaikyti nuteisto asmens, aukos artimieji gaus moralinį pasitenkinimą ir „nepradės neapkęsti savo valstybės, neemigruos ir nenustos mokėti mokesčių.“ Pagrįsta – juk dar Stalinui priskiriamas pasakymas: „nėra žmogaus – nėra problemos“. Ir, puikiai žinau – kai kurios Stalino represijų aukos ir jų artimieji ir toliau mylėjo savo valstybę.
Svarbus ir kitas ekonominis L.Šimkaus pastebėjimas: „Jei liautumėmės taip aktyviai naudoję laisvės atėmimo bausmes asmenims, pripažintiems kaltais dėl finansinių nusikaltimų, ir, užuot tai darę, mėgintume iš jų palaipsniui (bet su kaupu) atgauti pinigus, jau dabar nebūtume tarp daugiausia kalinių vienam gyventojui išlaikančių valstybių ES.“
Irgi pagrįsta, šie žmonės tikrai yra linkę vėl uždirbti ir kompensuoti savo aukomis nuostolius (bent jau vieną tokį gyvenime man teko sutikti). Petrikas, Stašaitis, Romanovas, Baranauskas ir visokia smulkmė – tai, be jokios abejonės, nemalonios išimtys. Ir visuomenė, žinoma, visiškai nenori matyti tokių asmenų cypėje, vos juos uždarius juk ji pradėtų neapkęsti savo valstybės, emigruotų ir nustotų mokėti mokesčius.
Pakartotinumo – L.Šimkus teigia, jog „Didelė dalis nusikaltėlių nusikalsta vėl. Pasak Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ketvirtadalį visų nusikaltimų padaro asmenys, kurie anksčiau buvo teisti.“ Be jokios abejonės, būtų daug ramiau gyventi, jeigu recidyvo dalis būtų mažesnė, tai yra – nusikalstų vis nauji ir nauji asmenys. Tai suteiktų gyvenimui tam tikro nenuspėjamumo, romantikos (kriminalinės, žinoma).
Kitaip tariant, išleisdami nusikaltėlį į laisvę, mes metame monetą: tikimybė, kad iškris herbas yra maždaug tris kartus didesnė nei kad pinigas. Iš karto sunaikinus nusikaltėlį monetos metimas tiesiog atkristų – sutaupytume ir nervų, juk tas momentas, kol moneta krenta, o ypač - barška – labai erzinantis.
Beje, L.Šimkus mano, kad mirties bausmė nusikaltėlius atgrasintų nuo tokių nusikaltimų, kaip šis – Dembavoje. Na, jeigu ne visus, tai kokią kas dešimtą. Čia, sakyčiau, autorius keistai abejoja, juk visi žino, kad iššaudžius blogiečius, pasaulyje (tiktų ir Kaunas, Panevėžys) liktų tik geriečiai.
Politinius – jeigu Lietuva vėl įvestų mirties bausmę, tai „vienintelis dalykas, kuris nutiktų, jei juos sulaužytume, būtų kelių dvasiškai nusilpusių valstybių protesto laiškai, liberalių vietos politikierių pagraudenimai ir švelnus Europos Komisijos bei kelių Europos Parlamento klounų pagrūmojimas.“
Vėlgi, pagrįsta. Dvasiškai tvirtos valstybės žmones žudo ne vienetais, o tūkstančiais. Tam yra ištisos teorijos, kurių kuklūs atspindžiai pastebimi net Lietuvos Seimo narių komentaruose apie Lietuvos krepšininkų pasiekimus. Bet mums užtektų turbūt bent Irano patirties perėmimo, nes, kiek žinau, JAV mirties bausmės klausimu irgi yra beviltiškai nuliberalėjusios (pvz., ilgi laikotarpiai tarp bausmės paskyrimo ir vykdymo).
Teisinius – anot L.Šimkaus, mūsų ne tik kodeksas labai švelnus, bet ir Lietuvos teismų sistema yra taip supuvusi („kvapas juntamas net už šalies sienų“), ir jais visuomenė taip nepasitiki, kad patikėti jos skiriamomis bausmėmis yra beveik absurdiška. Irgi pagrįsta. Neabejotinai reikėtų atimti iš teisėjų įgaliojimus, juos palikti tik mechaniniais teisės normos taikytojais. Nors ne, teisėjų iš viso nereikia. Juk įvertinti aplinkybes ir priimti nuosprendį galėtų ir TV žiūrovai per šou.
Mums parodomas nusikaltėlis, ypatingai detaliai, sultingai papasakojama apie jo nusikaltimą (tai ypač svarbu!), ir pateikiami trys pasirinkimo variantai: mirties bausmė (užmėtant akmeninis), mirties bausmė (pakariant), mirties bausmė (sulaužant ant rato). O tada – transliuojamas parinkto būdo vykdymas, trims ypatingai garbiems visuomenės atstovams (budeliams) paspaudžiant „X“ mygtuką, tuomet, kai nusikaltėlį jau galima tiesiog nužudyti. Galima netgi pasvarstyti apie gražiausio budelio ar budelės rinkimus. Neabejoju, ši laida sumuštų visus įmanomus iki šiol buvusių laidų reitingus.
Ir vis dėlto, vieno klausimo L.Šimkus neiškėlė ir neapsvarstė. O kaip tada, jeigu mirties bausme nuteisiamas nekaltas žmogus ir tai paaiškėja po įvykdymo? Bet čia, žinoma, smulkmena, dėl kurios ir svarstyti nereikia: vargu, ar tokių atvejų būtų daugiau nei vienas ketvirtadalis, drąsiai galime pasiremti patarle: „mišką kertant skiedros lekia“.
Pagaliau, galima sukurti sistemą, kad tokių atvejų kuo labiau sumažėtų, tiesiog reikėtų, kad žmogaus kaltės klausimą spręstų kuo daugiau visuomenės, pavyzdžiui, mitinge ar sprendimą priimant tiesiogiai transliuoti internetu.
Taigi, manau, net neverta abejoti L.Šimkaus teiginiais: mirties bausmė siūlo puikią alternatyvą dabartinei supuvusiai, visuomenės ignoruojamai, liberaliai ir ekonomiškai nepagrįstai teisingumo sistemai, o jeigu dar pasitelksime naujausias technologijas, nesunkiai galėsime užtikrinti greitą, pigų ir efektyvų problemos sprendimą.
P.S. Nusikaltimas, įvykdytas prie Panevėžio – klaikus, tragiškas, jį apibūdinti trūksta žodžių, ir emocinė reakcija yra tik viena – ant laužo nusikaltėlius daug nesiaiškinant! Bet aš tikiu, kad mūsų valstybės žmonėms užteks sumanumo mąstyti apie priežastis ir pasekmes, ir suprasti, kodėl didžioji dalis demokratiškų valstybių mirties bausmės atsisakė.
Beje, jau seniai įrodyta, kad mirties bausmė neturi jokios įtakos nusikalstamumui. Ir, žinoma, niekada nėra šimtaprocentinio tikrumo, kad nebus padaryta klaida. Keista mąstyti apie mirties bausmę kaštų – naudos kategorijomis. Taip mąstant, visai netoli iki klausimo – o ką tu padarei gero visuomenei/valstybei, kad ji iš viso leidžia tau dar būti gyvam?
