Seimo narys Petras Gražulis nedelsdamas užregistravo Baudžiamojo kodekso pakeitimo projektą, kad „tas, kas nužudė kankindamas ar kitaip itin žiauriai, baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos arba mirties bausme“. Ir niekas neišdrįso keršto trokštančiai miniai viešai pasakyti: nesvaikite, mirties bausmės Lietuvoje nėra ir nebus.
Kai žmogus būna ištiktas šoko dėl nelaimės, nutikusios jo artimiesiems, draugams ar kaimynams, įprasta jį raminti ir guosti. Išprievartautos ir automobilio bagažinėje sudegintos merginos istorija šokiravo visą Lietuvą ir visi daugiau ar mažiau jaučiamės, tarsi nužudyta būtų mūsų artima draugė ar dukra.
Tokiomis aplinkybėmis iš politikų, išrinktų atstovauti mūsų valstybei, labai norėtųsi tikėtis elgesio, kuris būtų racionalesnis negu savitvardą praradusios ir kraujo keršto trokštančios minios riksmai.
Deja, šio išbandymo mūsų politinė klasė neišlaikė. Politikai vienas per kitą strimagalviais puolė svaidytis kaltinimais vienas kitam ir lenktyniauti, kas greičiau šią tragediją sugebės panaudoti asmeninei reklamai ir įtvirtins kovotojų už teisybę įvaizdį.
Kai norime pradėti diskusijas apie mirties bausmę, pirmiausia turime prisiminti galutinį ir neskundžiamą 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Tai yra kartą ir visiems laikams padėtas taškas jau tuomet kunkuliavusioje diskusijoje. Sprendimas buvo aiškus ir nedviprasmiškas – mirties bausmė prieštarauja net keliems Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniams ir negali būti taikoma.
Stodama į Europos Sąjungą Lietuva įsipareigojo vadovautis mirties bausmę draudžiančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 protokolu, kurio pirmasis straipsnis skelbia: „Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nuteistas mirties bausme, ir ji niekam nevykdoma.“
Seimo narys, sąmoningai siūlydamas Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios pažeistų Konstituciją ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus, mano supratimu, pažeidžia Seimo nario priesaiką ir jam už tai galėtų būti pradėta apkalta.
Nesvarbu, kad P.Gražulis žino, jog jo pasiūlymas nesurinks balsų daugumos. Juk svarbiausia – įtikti rinkėjams, dar nespėjusiems atsipeikėti po patirto šoko ir reikalaujantiems ne objektyviai ištirti nusikaltimą, o kerštauti ir kankinti įtariamuosius.
O jei ir P.Gražulio kolegos sumanys pasišildyti rankas prie šito netvardomų emocijų lauželio ir pataisoms bus pritarta?
Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti šalis pažeidžia vieną iš svarbiausių jos principų – ar begali būti didesnis Lietuvos kompromitavimas?
Teisūs liktų visi, sakę, kad mums ne vieta Europos Sąjungoje ir NATO, nes pagal savo mentalitetą esame artimesni rusams ir baltarusiams.
Ir juo labiau negalima tokių kraugerių prileisti prie kokių nors svarbių sprendimų priėmimo ES viduje. Kiltų abejonių, ar per Rytų partnerystės programą mūsų bandomos pritraukti šalys nebus dar didesnė rakštis, nesugebėsianti priimti net svarbiausių žmogaus teisių standartų.
Iš telekomunikacijos bendrovių reikalaudami socialinio atsakingumo ir sąmoningumo diegiant nepigias pagalbos telefonu skambinančio žmogaus vietos nustatymo sistemas, pirmiausia patys turėtume jausti atsakomybę už tai, kad žiauraus nusikaltimo šokiruota visuomenė kuo greičiau vėl imtų racionaliai mąstyti.
Atsakingiausia būtų tokiu metu net nepradėti diskusijų apie mirties bausmę, net jei ji minima vienos iš valdančiąją koaliciją sudarančių partijų programoje.
O gal net reikėtų kažkokio neoficialaus pozicijos ir opozicijos susitarimo nekiaulinti savo šaliai bent tol, kol pasibaigs pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai? Ir prilaikyti savo frakcijų narius, kad jie nežaistų vienoje komandoje su ekonominį spaudimą mums pradėjusiais ir pratybose mūsų šalies užgrobimą repetuojančiais kaimynais.
