Pusiaukelėje nuo pagrobimo vietos iki apdegusio žemės lopinėlio miške, Velžio miestelyje, visų operatorių ryšys - idealus. Tačiau vienintelės galėjusios nurodyti jos buvimo vietą „Tele2“ antenos signalas bent penkiais decibelais silpnesnis už konkurentų. Ar tie keli decibelai kainavo gyvybę?
Ar kitoje Europos šalyje mergina būtų turėjusi daugiau šansų? Ar įmanoma atsidūrus tokioje situacijoje nuveikti kažką daugiau? Pamėginkime atsakyti į klausimus, kurie kamuoja daugybę žmonių.
Signalai ir atstumas
Nuo autobuso stotelės, kur mergina įsėdo (buvo įtempta?) į „Vokswagen Passat“, iki pat Velžio - puikus asfaltuotas kelias, šalia beveik visur gyvenamieji namai. Dairantis sunku atsikratyti minties, kad išardžius galinį žibintą (kaip tame Holivudo filme) ir iškišus ranką pro skylę galima būtų prisišaukti pagalbos.
Tačiau tai atrodo įtikėtina nebent filmuose – realybė yra baisesnė ir sunkiau nuspėjama. Čia vienintelis ryšys su gyvenimu – pagalbos centro operatoriaus balsas.
Dabar jau žinome, kad nustatyti vietą, iš kurios buvo skambinta telefonu be SIM kortelės, būtų buvę įmanoma tik tuo atveju, jei jis būtų prisijungęs prie „Tele2“ tinklo. Tačiau toks telefonas automatiškai pasirenka stipriausią signalą.
Matuojant jų stiprumą Velžio miestelyje – apie 4 km iki nužudymo vietos – „Tele2“ signalas pasirodė silpniausias. Tiesa, tai nereiškia, kad ir lemtingą akimirką jis buvo per silpnas – signalo lygis siekė -88 dBm. Tiesiog tiek „Bitės“, tiek „Omnitel“ signalai buvo stipresni (kiek mažiau negu -73 dBm), o tai praktiškai tiek pat, kiek „Lietuvos ryto“ redakcijoje Vilniaus centre.
Paskutinis ryšio antenų bokštas puikiai matosi iš tos vietos, kur nusikaltėliai pasuko į miško keliuką. Nuo tragedijos vietos jis nutolęs 3 km. Matuojant ryšio stiprumą ten, kur vidury keliuko stovėjo sudegęs automobilis, „Bitės“ signalas siekė -101 dBm, o telefonas stabiliai jungėsi prie bazinės stoties, kurios identifikacinis numeris yra 13675.
„Tele2“ rodė nuo -105 iki -91 dBm ir blaškėsi tarp kelių bazinių stočių. Tą patį darė ir „Omnitel“, kol galiausiai prisijungė prie mūsų regėto bokšto ir parodė geriausią signalo stiprumą. Vėlgi, prisiskambinti stovint lauke buvo galima naudojant bet kurio operatoriaus ryšį.
Ką visi šie skaičių burtai reiškia? Pirmiausia, jei telefonas išties buvo be SIM kortelės, arba sukrėsta mergina tiesiog nesugebėjo suvesti teisingo PIN kodo, važiuojant asfaltuotu keliu prisijungimo prie bet kurio operatoriaus tinklo tikimybė buvo vienoda.
Tad šiokį tokį šansą ji būtų turėjusi tuo atveju, jei žinodama, kad prisijungus ne „Tele2“ tinkle jos buvimo vietos nematyti, mergina būtų skambinusi dar ir dar kartą. Galbūt vienas iš prisijungimų būtų įvykęs per „Tele 2“ antenas ir gelbėtojai būtų gavę informaciją.
Blogiau, jei telefonas išties turėjo SIM kortelę, kuri pririšo jį prie vieno iš likusių operatorių. Mums jau žinoma, kad skambutį priėmęs Šiaulių BPC tuo atveju nebūtų gavęs informacijos apie jos buvimo vietą, o telefonas su kortele prie kitos stoties jungtųsi tik tuo atveju, jei visiškai nesugautų savojo ryšio.
Ar būtų padėjęs vietos nustatymas?
Matavimo metu programa parodė: artimiausias bokštas yra už 2991 m nuo tos vietos, kur mergina sudegė. Ką tikslios bokšto vietos žinojimas būtų davęs ieškotojams?
„Ant bokšto įrengtos trys antenos, nukreiptos į skirtingas puses. Mūsų duomenų perdavimo sistema nurodytų pagalbos centrui tikslias bazinės stoties, prie kurios prisijungęs telefonas, koordinates. Taigi, jiems nereikėtų apieškoti visos bokšto veikimo spindulio teritorijos – jie matytų kuria kryptimi nuo bokšto yra skambinantysis“, – sakė „Tele2“ atstovas Andrius Baranauskas.
Tačiau kaime viena tokia stotis gali sujungti ir 20 km atstumu, o signalo stiprumas labiau priklauso nuo aplinkos sąlygų negu atstumo, tad apžiūrima teritorija vis tiek būtų labai plati. Taip, galimybė išgelbėti būtų realesnė, tačiau ne garantuota.
Taigi, jei nustatoma taip, kaip tai daroma daugelyje Europos šalių – pagal bazinės stoties identifikavimo numerį – labai maža vilties, kad gelbėtojai per tokį trumpą laiką būtų spėję kažką nuveikti.
Įjungus transliacinių stočių paieškos programėlę, mano išmanus telefonas kiek pasispardęs rado dar kelias stotis ir galiausiai gana tiksliai žemėlapyje nurodė, kur esu. (žr.nuotr.). Liūdna, kai to, ką sugeba vienas išmanusis telefonas, negali valstybės tarnybos.
Kaip elgtis panašiu atveju?
Jei panašioje situacijoje atsidurtumėte su veikiančiu išmaniuoju telefonu kišenėje, nustatyti savo buvimo vietą galėtumėte be didesnio vargo. Prijungus mobilųjį internetą net be GPS signalo ne viena programėlė („Google maps“ ir t.t.) parodys jūsų buvimo vietą. Tai nebus tikslu, tačiau geriau negu nieko.
Bazinių stočių buvimo vietą nustatėme naudodami programėlę „Signal Finder“. Be GPS mano buvimo vietą ji rodė klaidingai, tačiau bazines stotis žemėlapyje nurodė gana tiksliai.
Jau nekalbame apie pamesto telefono paieškos programas ar tokią paslaugą, kaip „rūpestingi tėvai“ – visos jos leidžia savo kompiuterio ekrane pamatyti telefono, kuriame įdiegta ši funkcija, buvimo vietą. Tačiau tam jis turi būti prijungtas prie ryšio ir turėti SIM kortelę.
Blogiau jei SIM kortelės nėra, ar nežinote, kaip ją aktyvuoti. Tiesa, net skambinant be jos telefonas siunčia savo IMEI kodą, kurį žinodamas operatorius gali tiksliai nustatyti skambinančiojo vietą.
Taigi, pakaktų pagalbos centro darbuotojui pranešti savo IMEI numerį (beje, jį daugelis telefonų parodys surinkus kombinaciją *#06#), jis kreipsis į ryšio bendroves ir jūs surastas? Deja, realybė kiek kitokia.
„Taip, mūsų darbuotojai gali praktiškai iškart pagal IMEI numerį pasakyti jūsų buvimo vietą. Tačiau taip nedirbama. Pirmiausia, ryšių bendrovės neturi teisės bet kam išduoti vieno ar kito telefono koordinačių. Policija turi kreiptis oficialiu raštu, viskas įvertinama ir tuomet jau pateikiami duomenys. Kitaip elgtis ir negalima, nes tuomet kiekvienas sukčius galės sužinoti, kas kur yra“, – paneigė mano teoriją A.Baranauskas.
Ir net jei įsivaizduosime, kad visi geranoriškai mėgins pagelbėti. Šeštadienio rytas. Žmonės šoka iš lovų, bėga be kelnių į darbą ir po valandos pateikia konkretaus IMEI buvimo vietą. Deja, jau vėlu. Todėl ir sukūrėme informacijos pateikimo pagalbos tarnyboms protokolą.“
Tiesa, „Bitė“ pateikė kiek kitokią savo versiją, pagal kurią IMEI kodo žinojimas tikrai galėjo padėti:
„Bitės“ tinkle nustatoma skambinančiojo vieta ir be SIM kortelės – pagal telefono IMEI kodą. Tokią informaciją visą parą teikiame įgaliotoms operatyvinėms tarnyboms pagal jų paklausimus, iš kurių dalis yra nustatę tvarką ir gauna informaciją realiu laiku. Tokiu būdu informaciją galėtų gauti ir BPC.
Nesame gavę iš BPC prašymo ar pasiūlymo automatizuoti vietos informacijos be SIM pateikimą jiems tiesiogiai. Priešingai, iki šiol esame ne kartą klausti, ar galėtume iš viso blokuoti galimybę prisiskambinti be SIM kortelės į 112, dėl didelio melagingų pranešimų skaičiaus iš telefonų be SIM kortelės.“
Taigi, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Ryšių operatoriai informaciją gauna skirtingais formatais, naudoja skirtingus protokolus, tad prieš pateikdami turi ją kažkaip standartizuoti, padaryti suprantama. Tai brangu. Ir, beje, ne tik Lietuvai.
Ar merginą būtų išgelbėję Vokietijoje?
Jei skambinančiosios telefonas išties buvo be SIM kortelės, atsakymas – ne. Todėl, kad toje šalyje be SIM kortelės išvis negalima prisiskambinti į pagalbos tarnybą. To nepavyktų padaryti ir Belgijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kroatijoje.
Dėl tokio sprendimo kalti pokštininkai, kurie mėgsta beprasmiškai skambinėti numeriu 112. Ypač „malonu“ tai daryti iš nesusekamo telefono be SIM kortelės. Graikijoje daugiau negu 99 proc. visų skambučių gelbėtojams yra apgaulingi, o Vokietijoje tokių tik 5 proc.
Čekijoje 75 proc. skambučių iš telefonų be SIM kortelių melagingi. Lietuvoje duomenų dar nėra, tačiau specialistų skaičiavimu net 99 proc. skambinančių gelbėtojams iš telefonų be SIM kortelių, meluoja.
Tai, kad besiklausantis blevyzgų operatorius gali praleisti itin svarbų skambutį, mums rūpi tik tada, kai iš žinių sužinome, kad taip atsitiko. Ir tada kaltais „pokštininkai“ nesijaučia.
Tik gaila, kad kažkas užmiršo jog ir 1 proc. tiesos gali lemti žmogaus gyvybę. Dabar pirmininkaujanti ES Tarybai Lietuva turi skaudų pavyzdį, kaip gali atsitikti. Todėl tikrai galėtų siūlyti keisti kai kurias šios paslaugos ir asmens duomenų saugumo nuostatas.
Miglota ES nuostata dėl tikslios buvimo vietos nustatymo leidžia kiekvienai šaliai elgtis kaip nori. Todėl Lietuvoje reikalavimų tikslumui išvis nėra, daugelis kitų šalių reikalauja rodyti bazinę stotį, kuri persiunčia skambutį.
„Tokiu būdu mieste galima nustatyti skambinančiojo buvimo vietą iki 500 m tikslumu, o kaimo vietovėse ar miške – 15-20 km spinduliu“, – į klausimą, kiek tiksliai nustatoma skambinančiojo buvimo vieta pagal bazinės stoties numerį, atsakė „Bitės“ ir „Omnitel“ atstovai.
„Mūsų toks tikslumas netenkina, nors tai ir geriau negu nieko. Vasarą net ministras rašė siūlymą Europos Komisijai centralizuotai nustatyti reikalavimus asmens buvimo vietos nustatymo tikslumui. Tačiau Komisijos pozicija liko nepakitusi – tai kiekvienos šalies reikalas. O tinklų operatoriai to nenori, nes labai brangu“, – atsisakęs spėlioti, ar būtų pavykę išgelbėti merginą gavus jos buvimo koordinates, sakė Bendrosios pagalbos centro viršininko pavaduotojas Tadas Maroščikas.
Sekimas ar saugumas?
JAV priimtas kur kas griežtesnis reikalavimas – bevielio ryšio tiekėjai privalo pagalbos tarnybai per 6 minutes pateikti skambinusio telefono koordinates 300 metrų tikslumu. Toje šalyje naudojami keli tikslios skambinančiojo buvimo vietos nustatymo metodai: signalo kampo (AOA), signalo siuntimo trukmės skirtumo (TDOA) ir t.t.
Brangiau, sudėtingiau, užtat net juokais surinkus pagalbos telefoną 911, policija prie jūsų bus po kelių minučių. Lieka nuspręsti, ko labiau bijome – ar, kad mus seks visokios tarnybos, kai to nenorime, ar, kad jos mūsų neras, kai to prireiks? Apdegęs žemės lopinėlis miške prie Keravos lyg ir pateikia aiškų atsakymą.
Gal tokiu atveju padėtų Suomijos patirtis? Toje šalyje pagalbos tarnybos operatorius neturi teisės paspausti mygtuko, nurodančio skambinančiojo buvimo vietą, jei nėra įsitikinęs, kad kilo grėsmė žmogaus gyvybei.
„Pas mus tai veikia kiek kitaip. Žinodami skambinusiojo numerį pagalbos centro darbuotojai iškart gauna jo buvimo koordinates XYZ. X ir Y, tai koordinatės, o Z – paklaida. Visiškai nesvarbu kokio operatoriaus SIM kortelė įdėta, tai gali būti ir užsienio operatorių telefonas – svarbu, kad jis veiktų Lietuvoje.
Mūsų tarnyba visais atvejais sužino artimiausios skambinančiajam ryšių stoties koordinates. Darbuotojas mygtuką turi, tačiau jį paspaudus tiesiog atnaujinami koordinačių duomenys, jei skambinantysis juda. Panevėžyje tokia sistema neįdiegta, tačiau informaciją apie skambučio vietą galima akimirksniu gauti iš Vilniaus.
Dabar baigiame diegti naują sistemą, visus skambučius Lietuvoje aptarnaus Klaipėdos ir Vilniaus centrai, kurių darbuotojai visada gaus informaciją einamu laiku“, – išsklaidė abejones, kad mergina skambino turėdama neaptarnaujamo operatoriaus SIM kortelę, Tadas Maroščikas.
Todėl nuoširdžiai tikimės, kad ši tragedija taps pamoka ir paskatinimu ieškoti sprendimų, o ne pretekstu dar vienoje vietoje keisti žmones, nekeičiant veiklos esmės.
