Tačiau tuo pat metu skambinome 112. Reikėjo greitosios pagalbos ekipažo. Tam atvejui, jeigu mūsų su žmona pastangų nebūtų užtekę. Buvo gyvybiškai svarbu tą naktį pagalbos sulaukti kuo greičiau. Surinkau 112. Atsiliepė operatorė ir išklausiusi kokiu klausimu skambinu sujungė su greitosios pagalbos centru.
Pasakiau, kas atsitiko, kur atsitiko, ir toliau gelbėdami savo vaiką laukėme greitosios. Žadėjo tuojau pat atvažiuoti. Po 15 minučių paskambinau vėl. Vėl sujungė su greitąja. Dispečerė nusistebėjo – „Ką, dar neatvažiavo? Keista. Tuoj paskambinsiu ekipažui į mobilųjį“, – pasakė ji.
Nuo iškvietimo buvo praėję jau apie 20 minučių. Netrukus ji perskambino man į mobilųjį ir pranešė, kad ekipažas…pasiklydo! Jie nežino, kur yra ir nežino, kaip pas mane atvažiuoti. Nebežinodama, ką daryti, dispečerė sumąstė: „Gal aš jums, ponas, duosiu vairuotojo mobilaus telefono numerį, jūs jam paskambinkit ir pasakykit, kaip iki jūsų atvažiuoti.“
Nuo iškvietimo buvo praėję 40 minučių. Paskambinau. „Alo? Da slušaju...“ – pusiau lenkiškai pusiau rusiškai atsiliepė greitosios vairuotojas. Bandžiau su juo kalbėtis lietuviškai. Be šansų. Net rusiškai nelabai. Vienu metu man net pasirodė, kad jis paprasčiausiai girtas. Žodžiu, supratau tik tiek, kad jis yra kažkur ir pats nežino kur. Mato kažkokius namus ir ežerą. Ir tai – į iškvietimą Vilniaus mieste važiuojantis greitosios pagalbos ekipažo vairuotojas!
Pasakiau jam kad įsijungtų sireną, švyturėlius ir bandytų važiuoti pagrindiniu keliu, o pats išvažiavau iš namų ieškoti pasiklydusios greitosios. Po 10 minučių tolumoje pastebėjau švyturėlius. Pasivijau juos ir palydėjau iki namų. Nuo iškvietimo buvo praėjusi daugiau negu valanda. Savo vaiką mes išgelbėjome patys. O jeigu mums patiems nebūtų pavykę?
Kraupi greitosios pagalbos realybė. Realybė, su kuria kiekvieną dieną susiduria ir savo kailiu ją patiria šimtai tautiečių. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad beveik visi Lietuvos gyventojai yra patyrę, kaip blogai dirba 112 ir greitoji.
O juk turėjo būti taip – viens viens du – graži Lietuva! Viskas veikia! Paskambini, kad ir be kortelės, sujungia per akimirką, atsiliepia tučtuojau, sureaguoja, išgelbėja. Visi džiaugiasi, ploja katučių, liaupsina vadovybę už dar vieną meistriškai išgelbėtą gyvybę. O dabar? Kaip mes visi drįstam?
Šitaip užsipulti vargšus pareigūnus, kur tai matyta? Jie dirba, stengiasi, planuoja, organizuoja, vykdo, integruoja, komunikuoja, identifikuoja, rūpinasi mūsų saugumu, o mes? O mes, štai jau trečia diena, „varom“ ant jų be jokios gėdos ir sąžinės? „Varom“ visi kaip susitarę. Ir žurnalistai, ir komentatoriai, ir net paprasti mirtingieji savo feisbuko sienose.
Kaip čia dabar šitaip, a? Tik pamanykit, pagrobta, išprievartauta ir sudeginta gyva. Ir ką? Taigi, pasak vidaus reikalų ministro, pas mus kas tris valandas kažkas kažką pripjauna, išprievartauja ir kitaip nužudo. Ko čia putojamės?
Juk S.Skvernelis sakė, kad policija padarė viską, ką galėjo. Ir Bendrasis pagalbos centras padarė viską, ką galėjo. Ir ministras. Tik mergina bagažinėje nepadarė visko kaip reikia. Kodėl nepasakė kas, kur, kokiu keliu ją veža? Kodėl neįsidėjo kortelės į telefoną?
Kas čia išvis per mada – prašyti pagalbos, kai telefone nėra kortelės? Bendrojo pagalbos centro arba tiesiog 112 direktorius A.Kedavičius užvakar viename interviu per neatsargumą prasitarė apie tai, kas gali būti labai svarbi aplinkybė tiriant nusikalstamą tarnybų aplaidumą. Jis pasakė, kad labai dažnai 112 operatorės sulaukia daug melagingų skambučių, kuomet žmonės apsimeta esą pagrobti ir vežami bagažinėse.
Neva, tokiu būdu jaunimas nori pasilinksminti ir pasirodyti prieš draugus. Kažkaip, labai panašu į tai, kad direktorius tarsi iš anksto bando pateisinti savo darbuotojų elgesį Dembavos tragedijos metu. Ar toks išankstinis direktoriaus pasiaiškinimas neslepia tragiškos tiesos apie tai, kaip viskas buvo iš tiesų? Ar tik nepaaiškės, kad vietinė 112 operatorė policijai neperdavė aukos buvimo vietos koordinačių ne todėl, kad negalėjo jų nustatyti, o todėl, kad jai pasirodė, jog tai tiesiog išgėrusios merginos pokštas?
Vadinasi, kai mums iš tiesų reikia pagalbos, kai bagažinėje mus veža būsimi žudikai ir kai tik laimingo atsitiktinumo dėka jie neatėmė mūsų telefono ir mums, kad ir be kortelės, pavyksta prisiskambinti 112, mes prie viso kito dar turime ir įtikinti operatorę, kad nejuokaujame, nepramogaujame ir tikrai trukdome jos brangų laiką ne be reikalo.
Mes skambiname, nes mus iš tiesų žudo! Vidinis tyrimas pradėtas. Nuo atsakymų šį kartą gyvybė nepriklausys, bet postas, karjera ir reputacija – mažų mažiausiai.
