Jei 17-metė iš Dembavos iš tiesų degė gyva, ji patyrė nesuvokiamas kančias. Nė nemėginkite jų įsivaizduoti, manyti, kad jausdami tai, ką jautė ji, kiek nors palengvinsite jos kančias. Nė per nago juodymą. Tik sau patarkuosit ir taip įtemptus nervus.
Niekas nėra sudegęs gyvas, kad galėtų sakyti: „Patyriau tai ir suprantu.“ Nežinome, ką ji išgyveno ir, esu tikra, 99,99 proc. mūsų to niekada nepatirs.
Dalį visuomenės apėmusi neviltis, kurią portalo redaktorius savo lietuva-dusinama-bagazineje.htm"="">lietuva-dusinama-bagazineje.htm"" target="_blank">komentare puikiai atskleidė, yra baimės, kad mums kiekvienam taip gali nutikti, pasekmė. Bet reali tikimybė, kad sudegsite automobilio bagažinėje, yra itin maža. Kiek yra tokių apsirūkiusių kvailių, kaip tie du, kurie suimti? Kaip dažnai būnate kaimuose? Kaip dažnai sėdate į nepažįstamų žmonių automobilį?
Jei mes, žurnalistai, kiekvieną dieną rašytume apie sėkmingas istorijas, kaip BPC, policija, ugniagesiai ir greitoji išgelbėjo žmogų – vieną, kitą, trečią, jūs imtumėte manyti, kad ir jus tarnybos išgelbėtų, patekusius į nelaimę. O tokių istorijų daugybė! Jūs patys galite apie tai papasakoti. Jos nutinka mums, mūsų draugams, draugų draugams. Tiesiog nekalbame apie tai.
Kita vertus, mes negalime rašyti vien apie sėkmės atvejus. Mūsų pareiga yra kalbėti apie sistemos trūkumus. Taip pat žiniasklaidos darbas yra ieškoti idėjų, kaip sistemas tobulinti. Konkretus incidentas, šiuo atveju, tragedija, yra tarsi pavojaus signalas – keiskite ką nors, nes darosi pavojinga.
Tai nėra signalas, kad gyvename beviltiškai supuvusioje valstybėje (kai kas labai norėtų, kad mes visi taip mąstytume!). Supuvusi valstybė jau seniai būtų uždususi bagažinėje. Supuvusi valstybė iš viso neturėtų BPC! Supuvusioje valstybėje BPC darbuotoja sukapsėjus jos darbo laikui atsistotų ir išeitų, net nebaigdama dramatiško pokalbio su pagrobta mergina.
Tad gal ir gyvename pagedusioje, nedoroje ir sergančioje šalyje, kur narkotikų pritrenkti bevaliai ištvirkėliai kaip žvėrys nevaldo savo gyvuliškų impulsų, bet tai nėra visos šalies atspindys.
Tarkime, jūs, kurie dabar skaitote portalą. Ar galėtumėte padaryti tą patį, ką padarė aptariami nusikaltėliai? Juk esate dori, gerai atliekate savo pareigas, nevagiate ir tikrai neprievartaujate. Ar galit apie save sakyti, kad esate supuvę? Tai kaip galite sakyti, kad valstybė supuvusi, jei jūs pats dar bent truputį sveikas? Reiškia – ne visa!
Palikime vilties sau! Net jei pakeisti reikia daugiau, nei atrodo įmanoma, vis tiek yra ta kruopelė (o gal visa kruopa?) gerai atliekamų darbų, gerai dirbančių specialistų, padorių žmonių ir t.t. Bent jau jūs neįsiskaičiuojate į supuvėlių gretas, tiesa?!
Palikime jausmus pokalbiui su draugu, psichologu ar Dievu. Mūsų darbas žiūrėti mažų konkrečių dalykų, kuriuos galime pakeisti. Ką gali pakeisti BPC? Ką gali pakeisti policija? Kitos tarnybos? Ką gali keisti politikai? Ką gali keisti žurnalistai? Ką jūs galite keisti ten, kur esate?
Netikiu, kad nieko negalite. Pasitikėjimas kitais ir savimi nieko nekainuoja. Pastebėkite, kas teigiamo įvyko. Pastebėkite, kiek jūsų bičiulių sėkmingai išsikapstė iš bėdos, prisišaukė pagalbos. Pastebėkite, kiek kartų jūs padėjote kitiems.
Nėra viskas taip blogai. Visada galime turėti vilties.
Vienas mano bičiulis skendo. Jį išgelbėjo kartu buvę draugai. Keletą metų po nelaimės jis krimtosi, kad po skendimo labai suprastėjo jo atmintis, nebegalėjo įkvėpti tiek daug oro. Jis jautėsi kažką praradęs. Gyvenimas buvo virtęs sunkia našta.
Ir tik po kelerių metų jam palengvėjo – suprato, jog jis liko gyvas. Gal neatsimena tiek daug, bet vis dar turi galvą ant pečių ir gali ja naudotis. Ir plaučiai ne taip jau blogai veikia. Jis liko gyvas – tai svarbiausia.
Ir mums šitą sunkią akimirką geriau ieškoti, kas yra pozityvaus, į ką galime remtis, už ką dėkoti. Tarkime, policininkams ar BPC operatorėms. Jie darė geriausia, ką galėjo. Galbūt galėjo geriau, bet įvyko, kas įvyko. Dėkokim bent už tai, kad jie dirba šitą sunkų darbą.
Klausiau įrašą pokalbio, kai operatorė mėgina perrėkti panikuojantį tėvą, kaip jam gaivinti mirštantį jo 2 metų sūnų. Klausant pokalbio per kūną ėjo šiurpai. Ką aš daryčiau, jei man paskambintų panikuojantis vyras, o fone jam antrintų iš siaubo klykianti žmona? Ko gero, ir aš imčiau panikuoti – klyktume trise.
Nebenoriu kalbėti, kaip viskas blogai, kad operatoriai blogai dirba ar kad policija neatvažiuoja, kai ją kviečiu. Yra visko. Bet tai nereiškia, kad viskas blogai ir nėra už ką dėkoti ir kuo džiaugtis.
Jei norisi sakyti, kad viskas supuvę, patikrinkit, kaip į tą viską žiūrit ir kaip pasirenkat žiūrėti. Visai galimas daiktas, kad pagedusi ne tikrovė, bet jūsų žvilgsnis.
Man ši tragedija šiek tiek priminė pragaro įvaizdį. Tokį, kurį mačiau vaikiškose pasakose ir meno kūriniuose, kur nelaimėliai dega besikandžiojančiose liepsnose.
Skirtumas tik tas, kad mergina kentėjo ne už savo nuodėmes ir aplink ją sukiojosi ne juodi šlykštūs velniai, bet apkvaitę nusikaltėliai.
Iki tikrų tikriausio pragaro trūko tik vienos aplinkybės. Vieną akimirką ugnis liovėsi degti. Ji prarijo skausmuose skęstantį kūną. Ji sukėlė nesuvokiamas kančias, bet galiausiai užgesino gyvybę. Beprotiškos kančios pagaliau liovėsi.
Tikrasis pragaras trunka amžinai. Tuo jis ir pragaras, kad niekada nesibaigia.
Mąstydami blogai apie save, kitus ir savo šalį mes pasirenkame būti savo minčių pragare. Ir tik nuo mūsų priklauso, kada/ar iš viso jis baigsis.
