Pagrindinė visų renginių tema – siaubingo masto Lietuvos žydų žudynės. Per Antrąjį pasaulinį karą išžudyta beveik visa 200 tūkst. šalies žydų bendruomenė.
Tiek aukščiausio, tiek žemesnio rango mūsų politikai kartojo, kad Lietuva niekuomet nepamirš šios tragedijos, o kartu ragino lietuvius ir žydus žvelgti į ateitį.
Tuo metu dalis Lietuvos ir iš užsienio atvykusių žydų kalbėdami apie holokaustą itin pabrėžė lietuvių vaidmenį jame.
Kai kuriuos Lietuvos žydų bendruomenės atstovus užgavo netgi tai, kad pirmadienį – Vilniaus geto išžudymo pradžios dieną – valstybės vadovai ne tik dalyvavo gedulinguose minėjimuose, bet ir linksminosi Europos čempionate sidabro medalius laimėjusių Lietuvos krepšininkų sutiktuvėse.
Dėl tokių žydų priekaištų galima ir ginčytis. Vis dėlto jų klausantis kyla klausimas: kiek proginės kalbos ar renginiai yra nuoširdūs ir atitinka tikrovę?
Ar abi valstybės bei visuomenės – ne tik lietuviai, bet ir žydai – deda pakankamai pastangų, kad jų realūs kasdieniai santykiai gerėtų?
Taip, reikia pripažinti, kad Lietuva šioje srityje padarė nemažai – priimtas kompensacijų išlikusiems žydams įstatymas, vis daugėja žydų istorijai skirtų švietimo programų ir renginių.
Tačiau dalyje visuomenės dar gajus požiūris į Lietuvos žydus bei jų istoriją kaip į svetimus dalykus, o kartkartėmis vis prasiveržia primityvus antisemitizmas. Jį lemia ir praeities dvasinės traumos, ir dabarties problemos.
Dar daugelis paprastų mirtingųjų ir net išrinktųjų žydų genocidą tarsi bando pateisinti tuo, jog nemažai Lietuvos žydų dalyvavo sovietinėse represijose.
Kita vertus, dalis lietuvių įsitikinę, kad holokauste dalyvavo tik tokia menka saujelė tautos atplaišų, jog apie tai net neverta kalbėti.
Tokiu požiūriu tebedemonstruojama, kad vis dar nepajėgiama arba nenorima blaiviai, sąžiningai ir atvirai atsigręžti į nuo nacių ir sovietų okupacijų krauju permirkusią naujausią savo istoriją.
Seniai aišku, kad lemiamas žodis čia turėtų priklausyti profesionaliems istorikams ir pačiai valstybei, kuri privalėtų specialistus skatinti kuo objektyviau ištirti lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse.
Kiek lietuvių ir kaip talkino naciams žudant žydus? Kas jie tokie buvo? Atsakymai į šiuos, regis, paprastus klausimus vis dar labai netvirti ir migloti.
Kol kas tai nagrinėjantys istorikai, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras tegali pasakyti, kad tiesiogiai žydų žudynėse dalyvavo – aukas žudė arba saugojo – nuo 2 iki 3 tūkst. lietuvių.
Bet tai labai apytiksliai skaičiai, o kitokio pobūdžio talkininkų skaičius tebėra nežinomas. Kai kurių istorikų teigimu, nors žydų genocidą organizavo ir jam vadovavo vokiečių okupacinė valdžia, būtent lietuviai sudarė vykdytojų daugumą.
Akivaizdu, kad visi šie tyrimai turi būti kuo išsamesni ir padėti pagrindus tokiai valstybinei švietimo kampanijai, kuri savo užmojais prilygtų arba net pranoktų švietimą apie holokaustą, kuris po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo Vakarų Europoje.
Suprantama, turi būti intensyviai tiriami ir sovietų nusikaltimai.
Būtent tokie yra ir jau pusantro dešimtmečio egzistuojančios specialiosios tarptautinės aukščiausio lygio istorikų komisijos tikslai.
Tačiau ši komisija kelerius metus buvo iširusi – po to, kai iš jos pasitraukė Izraelio istorikai, nes Lietuvos teisėsauga nusitaikė į kai kuriuos tarp jų buvusius sovietinio antinacinio pasipriešinimo dalyvius.
Žydų istorikai, pirmiausia garsiojo holokausto atminimo centro „Yad Vashem” atstovai, daugiau nei prieš metus sutiko sugrįžti, ir prezidentė D.Grybauskaitė dekretu atnaujino komisijos veiklą.
Bet atnaujintos komisijos posėdis kol kas nesurengtas, nes Izraelio atstovai jį dėl įvairiausių priežasčių vis atidėliojo.
Ne paslaptis, jog Izraelio istorikai savo šalyje patyrė ir tebepatiria nemažą spaudimą dėl to, kad sutiko grįžti į komisiją, kurios tikslas – esą sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus, taip sumenkinti holokaustą bei lietuvių atsakomybę už dalyvavimą jame.
Faktas ir tai, jog nemaža dalis žydų visuomenės ir politikų tebėra įsitikinę, kad su Lietuva bei lietuviais apskritai negalima bendrauti, nes jie esą nenori prisiimti ir niekuomet neprisiims savo „istorinės atsakomybės” už žydų išžudymą.
Dalis žydų – ypač Vakaruose ir Izraelyje – užsimoję dar plačiau: neva antisemitizmas visuomet buvo lietuviškosios tautinės tapatybės dalis, o žydus jie būtų išžudę ir be vokiečių pagalbos.
Pateikiama ir tokių teiginių „įrodymų” – esą masinės žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei, o lietuviškasis žydų genocidas išsiskyrė visos Europos kontekste.
Visa tai girdint tenka pripažinti, kad tikruosius lietuvių ir žydų santykius atspindi ne tiktai bendri iškilmingi renginiai ar kalbos apie ateitį.
Tiems santykiams koją kiša skaudžios praeities nulemtas išankstinis nusistatymas ir aklas priešiškumas.
