Savo laiške N.Venckienė aiškina, kad jeigu Lietuva pabandys ją susigrąžinti, ji kreipsis į užsienio teismus, kad jie „įvertintų tokius Lietuvos teisinius perliukus, kai nepabaigus pedofilijos bylos, nukentėjusioji mergaitė su 240 policininkų pagalba grąžinama į tą aplinką, kurioje pagal prokurorų surašytą kaltinamąjį aktą buvo seksualiai išnaudojama“.
Taip rašo teisininkė (buvusi teisėja!), kuri fiziškai priešinosi teisėtam teismo sprendimo vykdymui, o aplinka, kurioje seksualiai išnaudojama kentėjo mergaitė, buvo pačios N.Venckienės ar jos vadovaujamo brolio - mergaitės tėvo namai.
O dėl policininkų pagalbos, tai visa Amerika puikiai atsimena kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo dramą, kai jis atsidūrė pas giminaičius Floridoje, o tėvas liko Kuboje. Tuomet Amerikos teismas, remdamasis sena kaip pasaulis taisykle – vaikai turi gyventi su tėvais, o ne su giminaičiais – nusprendė vaiką grąžinti tėvui į Kubą.
Giminaičiams su tuo nesutikus, iki dantų ginkluoti policininkai įsiveržė į berniuko namus, jį paėmė ir atidavė tėvui. Teisinės valstybės pagrindai buvo apginti, o miniai nebuvo leista diktuoti valstybei savo valios. Taigi ir „240 policininkų korta“ bet kurioje demokratinėje pasaulio šalyje bus numušta jau pirmu kirčiu.
Ir jau visiškai vaikiškai skamba N.Venckienės viltis, kad užsienio šalies, tarkim, Amerikos teismas griežtai įvertins Lietuvos Seimo poziciją, kai jos teisinė neliečiamybė buvo naikinama „neįsitikinus, kas vyko namo viduje“. Bet juk į tuos užbarikaduotus namus ji tiesiog neįsileido antstolės, kaip gi galima buvo sužinoti, kas juose vyksta!
Tai panašu į visai neseniai teroristų grupuotės „Al-Shabab“ pateiktą ultimatumą Kenijos valdžiai: jeigu mudžahedai Kenijos sostinės prekybos centre „Westgate“ bus spaudžiami ar panaudota kokia nors jėga, tai nukentės, o tiksliau bus nužudyti įkaitai. Tačiau valdžia neišsigando, ji puolė teroristus ir išvadavo įkaitus.
N.Venckienės laiškas – tai ištisa demagogijos fantasmagorija. Šį kraupų rašinį bėglė adresavo tiems, „kurie gynė mano brolio mažą mergaitę”, t. y. pateisino vaiko atėmimą iš motinos, „sąžiningiems žurnalistams”, žurnalistų gildijos gėdai atsirado ir tokių, patikėjusių siaubingu N.Venckienės melu, „visiems tiems, kuriems tiesos siekis yra svarbus kaip oras ir vanduo” – ačiū Dievui, „visų tų” užterštas Lietuvos oras ir vanduo jau beveik išsivalė.
„Tikimybė įrodyti tiesą Lietuvoje tapo lygi nuliui“, pasauliui trimituoja N.Venckienė – buvusi teisėja (!) ir dar vis Seimo narė; „visuomenės pulsas koreguojamas lazdomis, elektrošoku, ašarinėmis dujomis. Koreguojamas tol, kol sutaps su valdžios pulsu“; „demokratija Lietuvoje tėra iliuzija, tebesame policinė valstybė“; „valdžios ir teisėsaugos klanas tenori vieno – sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur“; „valdžia yra visiškai degradavusi, praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą“.
Kas tai – beprotės kliedesiai, Šiaurės Korėjos košmaras, nacių Vokietijos ar Stalino epochos politinis įvertinimas (sunaikinti tiesos ieškančius fiziškai!)? Ne, tai Lietuvos Seimo narės N.Venckienės viešai publikuojamos mintys apie demokratinę šalį Lietuvą. Ką į tokį beprecedentį valstybės juodinimą atsakė Lietuvos visuomenė, ta pati prezidentė, tie patys Seimo nariai?
Deja, prezidentė, lyg burną prisisėmusi vandens tyli, visuomenė – taip pat, nes kaip ir prezidentė neturi laiko, matyt, žiūrėjo krepšinio transliacijas per televizorių, o iš Seimo narių tik mano gerbiamas Algirdas Sysas N.Venckienės laiško proga uždavė viešą klausimą: “Būti teisiam ar būti teisingam N.Venckienės atžvilgiu?”. Deja, Seimo vicepirmininko atsakymas skaudžiai nuvylė, nes anot jo, tokia griežta priemonė, kaip „atimti mandatą, iš kurio ji, kaip ir iš savo rinkėjų, galimai tyčiojasi“ nėra teisėta, nes - pirma- nėra faktinių įrodymų ir -antra - ji neturi teisės į gynybą.
Čia jau beveik Amerikos atradimas, nes faktinių įrodymų visą kaupą (dar ne visų!) pateikė prokuratūra, o gintis N.Venckienė gali nuo pat pirmos minutės atvykusi į prokuratūrą. Taigi gerbiamo A.Syso argumentai, deja, panašūs į N.Venckienės, aiškinusios, kad policija įsiveržė į jos namą, nežinodama, kas vyksta jos namo viduje. Taigi ir veržėsi, kad sužinotų!
Nemanykime, kad istorija apie proto dovaną pametusią moteriškę ir bejėgę Lietuvos valdžią tėra mūsų šalies vidaus reikalas. Mūsų kaimynai atidžiai stebi, aišku, ne kažkokios eksteisėjos slėpynes, bet Lietuvos valdžios poziciją akivaizdaus jos šantažavimo atveju.
Į Rusiją važiuojančių lietuviškų vilkikų stabdymas net keletui savaičių, o lengvųjų automobilių - vos ne parai yra akivaizdus šantažas, galėtume jį vadinti ir ekonominiu karu. Tačiau Lietuvos valdžios vyrai ir moterys arba tyli, arba dievagojasi, kad Lietuva atsakymui nieko panašaus niekada nesiims. Tokiu būdu Rusijos valdžiai įteikiama carte blanche bet kokiems Lietuvą diskriminuojantiems ekonominiams ir ne tik veiksmams.
Kita užsienio valstybė, jau ES narė, nė kiek nesivaržydama aiškina Lietuvai, kokius įstatymus, beje, nieko bendro neturinčius su užsienio politika, ji turėtų priimti. Ir papildomai paaiškina: jeigu tam tikros etninės kilmės Lietuvos piliečiai bus kuo nors nepatenkinti, tol dvišaliai kaimyninių šalių santykiai liks pakankamai šalti. O ką į tai Lietuva? Ogi nieko. Jokio priminimo kaimynams, kad savo įstatymus kol kas priima pati Lietuva, o Lietuvos piliečiai privalo tų įstatymų laikytis.
Ką daryti? Lengviausiai įgyvendinamas Lietuvos, kaip suverenios, įstatymais ir visų jos piliečių lygybe grindžiamos valstybės vardo reabilitavimas būtų bent jau paskelbus oficialią N.Venckienės paiešką dėl realaus suėmimo, o ne dėl mistinio jos dabartinės gyvenamosios vietos nustatymo, siekiant jai įteikti šaukimą atvykti į apklausą pas prokurorą. Taip pat pradėjus jai apkaltos procesą Seime. Deja, jokio ryžto tokiems veiksmams nėra nei prezidentūroje, nei Generalinėje prokuratūroje, nei Seime. Tai kas yra? Yra baimė.
Ir bijo ne eiliniai šalies žmonės, kurių gyvenimas, kaip puikiai žinome, nėra pakankamai apsaugotas, bet aukščiausi valstybės pareigūnai, turintys asmeninę apsaugą. Ko jie bijo? Tikėkimės, kad kada nors, gal ir po daugelio metų jie vis dėlto atsakys.
