Lietuvos žydų bendruomenė, šimtmečiais gyvavusi mažuose Lietuvos miesteliuose, buvo sunaikinta dar 1941 m. vėlyvą rudenį. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose žydai buvo suvarytu į getus, kur išsilaikė dar porą metų. Holokausto tyrinėtojų paskaičiuota, kad iš 58 tūkstančių Vilniaus žydų karo pabaigoje liko gyvi vos du tūkstančiai.
Tarp jų buvo dešimtmetis Samuelis Bakas ir jo motina, kuriuos išgelbėjo Vilniaus benediktinių vienuolė Marija Mikulska, kunigas Juozas Stakauskas ir Vladas Žemaitis. Švento Ignoto gatvelės kiemelyje, kur ir dabar šalia gausybės biurų glaudžiasi vienuolės, iškalti kuklūs gelbėtojų bareljefai.
Samuelis Bakas tapo žinomu visame pasaulyje dailininku, surengęs parodas didžiausiose pasaulio galerijose, taip pat ir Vilniuje. Jis parašė Vilniaus prisiminimus, pavadintus „Nutapyta žodžiais“, kuriuose atspindėta ne tik siaubinga žydų padėtis gete, bet ir jį su motina išgelbėjusių žmonių drąsa. Iš lenkų kalbos į lietuvių šią knygą išvertė Irena Aleksaitė.
Antisemitizmas, žydų persekiojimai, trėmimai, ribojimai gyventi tam tikrose teritorijose, pogromai Europoje yra žinomi nuo viduramžių. Žiaurūs pogromai vyko Rusijoje ir Ukrainoje po Spalio perversmo pilietinio karo metais tarp baltųjų ir raudonųjų, kai buvo nužudyta dešimtys tūkstančių Rusijos ir Ukrainos žydų.
Net Amerikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įsigalėjęs antisemitizmas. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, Maskva ir Vakarų vyriausybės žinojo apie žydų naikinimą, bet nesiryžo jų gelbėti, paisydami siaurų savo interesų.
Vokietijoje antisemitizmas buvo paplitęs visuose sluoksniuose, bet „tvarkingiausiai įstatymų besilaikančioje šalyje“ visuomenės prievarta iki Pirmojo pasaulinio karo buvo negirdėtas dalykas, nebuvo įmanoma įsivaizduoti prievartos prieš žydus ar kokių nors antisemitinių riaušių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas viską pakeitė. „Žmonės įprato prie prievartos visur, bet Vokietijoje prievartą pagimdė neviltis“, - pastebi anglų istorikas Paulas Johnsonas.
Jei anksčiau antisemitizmas buvo daugiau mėgėjiškas, besiremiantis išgalvotomis sąmokslo teorijomis, tai nacių valdžios metais jis tapo valstybine politika. Žydus sąmoningai imta atskirti nuo vokiečių tautos, nuo „tikrų arijų“ ir tapatinti juos su bolševizmu ir Vokietijos priešais. Iš pradžių ribojant jų teises, o galiausiai atimant iš jų net asmeninį turtą. Nacių ideologai kūrė planus, kaip žydus iškeldinti iš Vokietijos ir net skatino žydų emigraciją iš šalies. Apie 200 tūkstančių žydų iki karo pradžios buvo priversti iš Vokietijos emigruoti į kitas šalis. Po Lenkijos užėmimo 1939 m. rudenį ir pradėjus kariauti su Antante, nacių ideologai siūlė rytų Europos žydus, per 5 milijonus, iškeldinti į Madagaskarą, į tuometinę Prancūzijos koloniją. H.Himmleris, atsakingas už žydų klausimą, buvo įsakęs parengti žydų iškeldinimo planą.
Tačiau 1940 m. pabaigoje A.Hitleriui nusprendus pradėti karą su Rusija, nacių planai žydų atžvilgiu radikaliai pasikeitė. Įtakingas nacis austras Adolfas Eichmanas sugalvojo, kaip spręsti „žydų klausimą“ (vok. Judenfrage ). Asmeninis H.Himmlerio gydytojas Felixas Kerstenas paliudijo, kad 1941 m. kovo pradžioje H.Himmleris gavo nurodymą iš Hitlerio, jog „iki karo pabaigos visi žydai turi būti sunaikinti“. Holokausto tyrinėtojai teigia, kad daugelis A.Hitlerio įsakymų buvo žodiniai.
Mėnesiui likus iki karo su Sovietų Sąjunga, H.Himmleris davė nurodymą parengti šešias mobilias grupes, apie 3 tūkstančius vokiečių žydų žudymui užimtose teritorijose. Ne tik vokiečių naciai žudė žydus. Žydų žudynėmis pasižymėjo Vokietijos sąjungininkė kare Rumunija, vien Besarabijoje sunaikinusi apie 200 tūkstančių žydų. Tačiau kita sąjungininkė - Suomija atsisakė Vokietijai išduoti savo žydus, o vokiečių okupuoti danai išgelbėjo beveik visą savo žydų bendruomenę, apie 5000 žmonių, išplukdydami juos į neutralią Švediją.
Žydų naikinimo procese dalyvavo ir vietiniai kolaborantai, tarnavę policijos daliniuose ir kitose vokiečių okupacinėse struktūrose, taip pat stichiškai susiformavę aktyvistai. Dėl tikslių kolaborantų skaičių mokslininkai nesutaria. Lietuvių istorikai mini apie tūkstantį, gal daugiau, o žydų mokslininkai suskaičiuoja apie tris tūkstančius lietuvių, dalyvavusių žydų žudynėse.
Vokiečių mokslininkas, Holokausto tyrinėtojas Ch.Dieckmanas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nacių planus Lietuvoje turėjo būti sunaikinti ne tik žydai, bet ir daugeliui lietuvių Lietuvoje nebūtų likę vietos, vokiečiams laimėjus karą. Tik 15 proc. lietuvių, anot nacių rasistų, buvo tinkami asimiliuoti ir galėjo likti gyventi vokiškoje erdvėje (Lebensraum). Visi kiti – turėjo būti išvežti toliau į rytus. Estų ir latvių buvo tinkama asimiliuoti iki 50 proc. Tiek jų būtų likę savo tėvynėje.
Anot mokslininko, po Lietuvos Laikinosios vyriausybės išvaikymo 1941 m. rugpjūčio pradžioje, dauguma administracinių funkcijų vokiečių okupacijos metais atsidūrė lietuvių „fanatikų nacionalistų ir antisemitų rankose“. Jie manė, kad „žydų išnaikinimas bus naudingas ateities Lietuvos valstybei, kad lietuvių bendradarbiavimas su vokiečiais nuteiks juos palankiai ir Lietuvai bus suteiktas koks nors valstybingumas“. Po dvejų metų lietuvių antisemitai suprato klydę, dalis jų net perėjo į pogrindį kovoti su naciais ir atsidūrė Dachau stovykloje.
Žydų bendruomenės sunaikinimas buvo didžiulė tragedija ne tik patiems žydams, bet ir Lietuvai, jos ateičiai, kuri neteko didelį kultūrinį paveldą sukūrusios žydų bendruomenės, tūkstančių talentingų, Lietuvą mylinčių žmonių.
Deja, Vilniuje (ne Paneriuose, į kuriuos daugiausia užsuka tik užsienio turistai ir valstybinės delegacijos atminimo dienomis) iki šiol nėra deramo paminklo žydų genocido aukoms. Jis kiekvienam galėtų priminti tikrą, nepagražintą mūsų istoriją, tuos 56 tūkstančius nužudytų vilniečių. Primintų savus Lietuvos žydus.
