Savaitgaliais iš Vilniaus į sodybą su sutuoktiniu atvykstanti V.Ališauskienė automobilį priversta palikti puskilometris nuo namų.
Susikrovę ant pečių mantą jie klampoja per arimą, o paskui dar turi įveikti tvorą.
Visas šias kliūtis Ališauskams sukūrė Beižionių kaime (Elektrėnų savivaldybė) gyvenanti Onutė Žilionienė – žemės savininkė, per kurios sklypą driekėsi kelias.
V.Ališauskienė jau tris mėnesius dėl to mina įvairių valdžios įstaigų slenksčius, bet jos prašymai atsimuša kaip į sieną. Vienintelis patarimas jai – bylinėtis su kaimyne.
Pagalbos taip ir nesulaukė
Vilniečiai Ališauskai sodybą prie Vilniaus įsigijo prieš penkerius metus. Šeštą dešimtį skaičiuojančios trobos link kelias visada buvo.
Likęs jis ir dabar, tik nutrūksta O.Žilionienės valdose. Kadaise jis buvo laikomas bendrojo naudojimo. Bet O.Žilionienė tikino, kad jos žemės nuosavybės dokumentuose jokio kelio nėra.
Kaip visą laiką buvęs kelias staiga galėjo pradingti? V.Ališauskienė teisybės pradėjo ieškoti dar gegužę. Tris mėnesius valdininkai skėsčioja rankomis.
„Institucijų klaida”, – kartojo Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjas Donatas Matijoška, kai su juo šią savaitę susitiko V.Ališauskienė.
Nors jis pripažino, kad suklydo žemėtvarkininkai, bet vilnietei patarė pačiai kreiptis į teismą. Toks patarimas netenkina ir O.Žilionienės. Juk kaimynams pradėjus bylinėtis, atsakove kvies ją, o ne žemėtvarkininkus.
„Kam reikia tokios valdžios, kuri, nors pripažįsta, kad suklydo, piliečiui nesiteikia padėti?” – klausė moteris.
Ne kartą kvietė policiją
O.Žilionienė galėtų pykti, jei naujakuriai į savo sodybą važinėtų per jos kiemą ar šalia langų.
Bet O.Žilionienės namas yra Beižionyse, o Ališauskų troba – už kaimo, iš visų pusių apsupta miškų.
Tad vilniečiai ramybės Beižionių senbuvei tikrai nedrumsčia.
Tačiau gegužę O.Žilionienės pagalbininkai pastatė tvorą, kad Ališauskai negalėtų pasiekti sodybos automobiliu. Liepą ganyklą dar ir suarė.
Nors atvykę į sodybą vilniečiai automobilį palieka už puskilometrio, jis O.Žilionienei vis tiek kliūva. Ne kartą ji dėl to kvietė policiją, o pareigūnai uoliai reagavo į skambučius. Policininkai per arimą kulniuodavo pėsčiomis.
Sykį V.Ališauskienė uniformuotam atvykėliui papriekaištavo, kad policija skundžiasi neturinti lėšų reaguoti į rimtus pranešimus, o čia skuba dėl tokių niekų.
Moteris paklausė – o jei jos sodyboje nutiktų rimta bėda, kaip pareigūnai ją pasiektų? Policininkas neturėjo ką atsakyti.
Tiesa, neiškentusi ir V.Ališauskienė buvo apskundusi O.Žilionienę, kai ne kartą rado savo sodybos kiemą ištryptą galvijų, nuėstus augalus. Tačiau šešias karves ir penkiolika avių auginanti O.Žilionienė išsigynė, kad iš aptvaro buvo ištrūkę ne jos, o kaimyno gyvuliai.
Kaltę suvertė matininkui
Užtvėrusi įvažiavimą į sodybą, O.Žilionienė vilniečiams pareiškė – galite sodybą pasiekti per mišką. Tai V.Ališauskienė išgirdo ir iš žemėtvarkininkų. Jie visai rimtai svarsto galimybę už valdiškus pinigus tiesti naują kelią, nes O.Žilionienė užkirto kelią ne tik Ališauskams, bet ir priėjimą prie laisvos valstybinės žemės.
Aptikę kliūtis, Ališauskai puolė vartyti dokumentų. Juose rado, kad į jų sodybą veda pažymėtas kelias. Jis vingiuoja per vilniečių kiemą tolyn kitos sodybos link. Tačiau O.Žilionienė tvirtina priešingai.
Sužinojęs apie problemą, D.Matijoška pirmiausia Ališauskų paprašė nuotraukų, kuriose būtų matyti, kaip užtvertas kelias. Vėliau žemėtvarkininkai patys buvo atvažiavę. Bet tik tiek.
Paklaustas, kaip galima užtverti dokumentuose pavaizduotą kelią, D.Matijoška atsiduso: „Sunkiai įsivaizduojama. Taip paprastai nepaaiškinsi.”
Jis kratėsi atsakomybės ir aiškino, kad tai senų žemėtvarkos bylų bėda. Klausęs D.Matijoška to matininko, matavusio O.Žilionienei žemę, šis taip pat tik rankomis skėsčiojo.
Jeigu ginčas pasieks teismą, D.Matijoška sakė reikalausiąs, kad į jį iškviestų ir matininką. Jei ne kaip atsakovą, bent kaip trečiąjį asmenį.
Išeitis – suarti ganyklą?
O.Žilionienė pabrėžė, kad privati nuosavybė yra neliečiama, o Ališauskai patys kalti – esą neapsižiūrėjo, kad į sodybą nėra kelio.
„Kai sodybą nusiperka miesto žmonės, jie paprastai ją apsitveria, ant vartų pakabina lentelę „Piktas šuo”, bet su kaimynais stengiasi išlaikyti draugiškus santykius. Deja, taip nebuvo”, – tvirtino O.Žilionienė.
Iš tiesų Ališauskai savo sodybos neapstatė tvoromis, pikto šuns neatsivežė. Paklausta, kam suarė kelią, O.Žilionienė pateikė savo versiją.
Septynis hektarus žemės, kuriuos valdo, Beižionių gyventoja privalo deklaruoti. Aptikę kelią per ganyklą, tikrintojai jai neva reiškė pretenzijas. Jie pareikalavo sklypą, kurį kerta kelias, išskaidyti į du žemės sklypus. Bet vienas išeina mažesnis nei 10 arų. O tokio deklaruoti neįmanoma.
Tad ne ji sugalvojo kelią suarti. Specialistai pasiūlė pakeisti žemės paskirtį – ganyklą paversti ariamąja žeme.
„Bet kelio mano dokumentuose vis tiek nėra”, – kartojo moteris ir pridūrė, kad Ališauskai dar jos karves išgąsdina, nes ateina pasišnekėti, kai ji jas melžia.
