Prasidėjęs televizijų sezonas jaukina, masina žiūrovą į naujus susitikimus. Ar patikėsime prakilnia apgaule?
Rengdama savo laidas nuolat keliauju per Lietuvą. O keliaudama išklausau daugybės žiūrovų norus matyti televizijos ekrane daugiau filmų „iš gyvenimo”. Žmonės, su kuriais bendrauju, burnoja dėl per didelio kovinių, „kruvinų” filmų srauto.
Gal nepatikėsite, tačiau daugeliui, ypač garbaus amžiaus žmonių, reikia šviečiamųjų, kaip jie sako, pamokomų laidų – kaip elgtis vienoje ar kitoje kompanijoje, kaip rengtis, kaip vaikus auklėti. Paprastai atsakau – gal tai tėvų rūpestis. Tačiau jie atšauna: „Televizoriaus labiau klauso!”
Nenorėčiau, kad televizoriaus būtų klausoma, norėčiau, kad jis būtų žiūrimas. Būdama nepataisoma optimistė, viliuosi, kad kada nors turėsime pakankamai lėšų dokumentiniams filmams – mūsų krašto žmonių istorijoms.
Galėčiau prikulti tuos, kurie aiškina, jog tik egzotiški kraštai ir turtingi žmonės verti televizijos dėmesio.
Nė velnio! Kiek talentingų, gyvenimo džiaugsmu trykštančių žmonių gyvena šalia mūsų. Tereikia juos pastebėti.
Man vertybė, kai žmogus, sulaukęs 75-erių, pradeda tapyti, 82-ejų – drožti skulptūras, sulaukęs 90-ies tebedainuoja senjorų chore ir džiaugiasi galėdamas šiltnamyje užsiauginti pomidorų ir vynuogių. Manau, kad vienišam niurgzliui toks žmogus gal bent vieną sparną gyvenimiškam skrydžiui kilstelėtų.
Man baisu, kai įtikima ir norima kitus įtikinti, kad tik plastikinio grožio mergužėlės ir prasčiausio skonio popsas, paskalos gali kam nors ką nors pakelti. Vieniems – nuotaiką, kitiems – reitingus. Tretiems... Et, tiek to.
Nemanykite, kad įsitraukiau į bambeklių gretas. Tebesu svajoklė, kuri tiki profesionalumu, profesiniu garbingumu ir etiškumu.
Dzūkijoje sutikau vienuolikametį berniuką, kurio namuose televizorius įjungiamas labai retai, o kompiuteriu mama jam leidžia naudotis po pusvalandį šeštadienį ir sekmadienį. Bet jų visi namai nukloti knygomis, kurias jis ryte ryja. Skaitantis, girdintis ir žiūrintis žmogus.
Kiekvieną rudenį susimąstau – ar televizijos naujajame sezone turės ką pasiūlyti tam berniukui? Jam suteikiama galimybė rinktis. Pultelio spragtelėjimas – įjungti arba išjungti – nėra vien mechaniškas veiksmas.
Laidos, koncerto, realybės šou, televizijos filmo kūrėjas visada turi jausti nerimą – ar jo sukurto daikto žmonėms reikia. Tai negali būti tik kūrėjo ambicijų reikalas. Gaila, kad televizijos ekranuose nebematome talentingų, kūrybingų režisierių Juozo Javaičio, Dalios Kutavičienės darbų.
Kodėl išskiriu režisierius? Ogi todėl, kad jų vaidmuo pastaruoju metu nepelnytai sumenkintas ir netgi nusavintas. Režisierius yra sunki profesija – titruose ne šiaip sau matome jo pavardę. Jaunas laidų rengėjas dažnai mano galįs viską už visus atlikti – režisuoti, filmuoti, montuoti. Bet tuomet brokas plika akimi matomas – laidos dramaturgija šlubuoja, vaizdas montuojamas bet kaip. Televizija – tai ne judančių paveiksliukų rinkinys.
Tikro režisieriaus rankos pasiilgstu visur – žiniose, sporto laidose, pokalbių šou. Būtent režisierius drauge su stilistais turėtų spręsti, kaip sušukuoti laidų vedėjus, orų pranešėjus.
Ištempusi ausis klausausi, kaip iš tarptautinių forumų grįžę kolegos pasakoja apie televizijos virtuvę, kurios užkulisiai ten nagrinėjami.
Įvaizdžio specialistai, psichologai aktyviai diskutuoja, kaip žmogus turi ir gali atrodyti ekrane, ko reikia, kad jo skleidžiama mintis būtų įtaigi, informatyvi.
Plika ausimi girdėti, kad šiandien nepakankamas dėmesys skiriamas žodžio ištarmei, intonacijai. Dėl to eteryje skamba švebeldžiuojantys, pro nosį kniaukiantys neišraiškingi balsai.
Nuoširdžiai džiaugiuosi į televiziją ateinančiais naujais veidais. Bet man svarbiausia ne gražūs vaizdeliai, o kalbančiojo protas ir laidos turinys. Tie, kurie savo kailiu nepatiria, kaip sunku po kruopelytę rinkti medžiagą, ją studijuoti, analizuoti, kurie nemėgsta archyvų dulkių saldybės, labai greitai nusvils sparnus. Vieniems jie atauga, kitiems – ne.
Laidų rengėjams šį prasidėjusį sezoną linkiu degti kūrybiškai, protauti šaltai. Bet, kaip sako seni žmonės, kojas laikykite šiltai.
„TV antena"
