Akylesni skaitytojai pastebėjo, jog pateikiau klasikinius kriminologijos argumentus už mirties bausmes ir sąmoningai ignoravau argumentus prieš. Ta proga išsakiau kritiką Baudžiamajame kodekse numatytoms bausmėms, jų praktiniam taikymui ir teismams apskritai. Iš esmės publicistine forma pateikiau kažką panašaus į viešai matomą visuomenės daugumos nuomonę, remdamasis apklausų rezultatais, komentarais, asmenine patirtimi ir t.t. Sąmoningai siekiau paskatinti diskusiją ir stebėti reakciją į vieno asmens balsu pateiktą populiariąją visuomenės poziciją, kai ji būna politiškai nepatogi.
Žinant, jog vienos valdančiosios koalicijos partnerių retorikoje nuolat sutinkamas pažadas įteisinti mirties bausmę, buvo įdomu pamatyti kokių veiksmų ji šioje situacijoje imsis: realių, butaforinų ar jokių. Taip pat įdomu, bet neretai ir keista buvo stebėti reakcijas į patį mano komentarą. Nors ir parašytas specialiai paaštrintu stiliumi, jis atspindi visuomenės daugumos lūkesčius, ir populiarius viešojoje erdvėje argumentus.
Taigi (potencialiai) visuomenės daugumos nuomonę demokratinėje valstybėje. Nereikėtų visuomenės „mirties bausmės šauksmo“ suprasti tiesiogiai. Tai greičiau teisingumo šauksmas. Bet, kaip pademonstravau minėtame komentare, yra ir visai padorių argumentų jos labui. To įgyvendinimas, kitas (ir nepaprastai sudėtingas) klausimas. Būtų logiška manyti, kad esant visuomenės lūkesčiui, (kurį įgyvendinti sunku ir neapsimoka) teoretikų būtų siūlomos, o parlamentarų, Vyriausybės ir praktikų įgyvendinamos alternatyvios priemonės.
Tiesa, vaizdas, kurį išvydau po publikaciją įkvėpusių įvykių ir pačios publikacijos labiau priminė viesulą virš išmatų duobės. Bet jo gūsiai praskleidė ne vieną dūmų uždangą. Bent jau tiems, kas norėjo pro tuos dūmus pažvelgti.
Vienas skandalingai, bet nepaliaujamai garsėjantis (tiesiogine prasme) parlamentaras „užregistravo įstatymo pataisą leisiančią įtvirtinti išimtinę mirties bausmę“.
„Leisiančią“? Nesileidžiant į legalizmus, Lietuva yra ratifikavusi mirties bausmę draudžiančią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kaip ES narė Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartiją, o pagal mūsų Konstituciją ES teisės aktai turi pirmenybę prieš vietinius įstatymus, nes to reikalavo stojimo sąlygos.
Mirties bausmės įteisinimas šiomis aplinkybėmis yra toli gražu ne pati paprasčiausia užduotis. Ją atkurti nepaprastai sudėtinga, rizikinga ir politiškai nepatogu, bet (bent jau teoriškai) įmanoma. Tiesa, seimūno pasiūlymas yra vežimo statymas prieš arklį. Jei tokios reformos vis dėlto imtis, procesas turėtų prasidėti nuo Konstitucijos pataisų ir leidimo Lietuvos teismams interpretuoti Žmogaus teisių konvencijoje apibūdinamą teisę į gyvenimą (tokią vis tiek derėtų pasilikti) neatsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo precedentus (suvokiant galimas to politines pasekmes, o jos - didesnės ar mažesnės - būtų).
Kitu atveju įstatymas yra antikonstitucinis ir iš esmės negali būti priimtas, o net ir priėmimo atveju jo taikymas įstrigtų prie pirmo pasitaikiusio teismo durų. Šis įstatymo projektas – akių dūmimas. Parlamento narys nuolat kepantis įstatymų projektus tikrai žino, kaip veikia Lietuvos teisinė sistema, ir kokius įsipareigojimus tarptautiniu mastu šalis turi. Ir ko gero pats supranta, jog gaišina mokesčių mokėtojų apmokamą Seimo darbo laiką projektais, kurie negali būti įgyvendinti, tokia forma ir tokio proceso keliu, kuriam yra pateikti. Kitaip sakant, niekas iš tiesų nė nebando įteisinti mirties bausmės.
Tiesiog kai kurios politinės jėgos kraunasi politinį kapitalą šiurpių nusikaltimų ir visuomenės pykčio sąskaita. Įdomiausia, jog Seimo pirmininkas taip pat „galbūt pakeltų ranką“ už tokį siūlymą. Gal pirma derėtų pasirūpinti, kad siūlymas bent šalies viduje būtų teisėtas?
Gana nuspėjamai, pirmiausia į „kovą“ su mirties bausme stojo radikalūs liberalai (jiems viskas - kova). Jų argumentai - rimti, o ir žinių jiems pakanka į klasikinius teiginius atsakyti klasikiniais kontrargumentais. Bet įdomiausia, kad jų pasisakymai tuoj pat buvo įvairiuose lygmenyse supinti su iš esmės nesusijusia homofobijos tema. Pradedant teiginiu, jog minėtasis parlamentaras yra visų pirma pagarsėjęs homofobija ir baigiant tiesmuka mintimi, jog jei valstybei bus suteikta teisė atimti kokių nors asmenų gyvybę, ji tuoj pat ims ir „šaudys homoseksualus“. Ko gero nėra Lietuvoje kitos asmenų grupės, kuri gebėtų taip talentingai priminti apie save bet kokiu klausimu, jei tik tarp asmenų grupės ir klausimo yra kokia nors sąsaja. O kaip sakė G.Hegelis – viskas susiję.
Džiugu, kad mano komentaras susilaukė ir profesoriaus Justino Žilinsko dėmesio. Be jo peno šiam komentarui būtų buvę gerokai mažiau. Mano provokuojančiame komentare išsakytiems argumentams yra rimti kriminologinai kontrargumentai, ir neabejoju, kad profesorius juos puikiai žino. Bet atsakydamas nuėjo kitu, pokštų ir demagogijos keliu. Jo sąmojis puikus, bet būtų linksmiau juo mėgautis ne tragedijos akivaizdoje.
Tiesą sakant, kai kurie teiginiai (ar veikiau „neiginiai“) nemaloniai nustebino tiek mane, tiek daugelį skaitytojų. Tarkime, į pastabą dėl menko pasitikėjimo Lietuvos teismais ir apie jų nekompetenciją sklandančias kalbas tarptautiniame lygmenyje, buvo sureaguota štai tokia hiperbole: „Nors ne, teisėjų iš viso nereikia. Juk įvertinti aplinkybes ir priimti nuosprendį galėtų ir TV žiūrovai per šou.“
J.Žilinsko užimta pozicija įdomi tipologiniu aspektu. Tai - technokratams būdinga reakcija į kritiką. Charakteringiausia šios pozicijos savybė – po humoro gaidele paslėpta panieka visuomenės pasitikėjimo rodikliams ir oponentų nuomonei. Panieka pačiai visuomenės daugumos nuomonei lyginant ją su „X faktoriumi“ ir „balsavimu internete“.
Pasirodo, jei mums nepatinka pasitikėjimą prarandanti teisinė sistema – mums siūloma gyventi be jos. Tokia ironija literatūriškai įdomi, bet ir emociškai nemaloni. Ją pažįsta tas, kas yra lankęsis pusiau sąžiningai prakutusio biurokrato, neprestižinio universiteto profesoriaus ar nuostolingai dirbančios valstybinės įmonės direktoriaus kabinete ir gerai primynęs kuriam jų uodegą. Vadinamoji „mes nepakeičiami, o jūs visi kvailiai“ poza.
Šalia kontroversiško mirties bausmės argumento, įpyniau ir vieną konstruktyvų, ar bent jau logiškai pagrįstą siūlymą – legislatyviniu būdu sumažinti teismo diskreciją skiriant bausmes. Atrodytų logiška: kuo labiau visuomenė pasitiki teismais, tuo platesnė veiksmų laisvė jiems suteikiama, kuo pasitikėjimas mažesnis – tuo labiau Baudžiamasis kodeksas ją riboja.
Kažkodėl mintis apie tokius apribojimus skatina mano kolegas tėvynėje raitytis lyg unguriams, ištrauktiems ant kranto. Yra dvi galimos priežastys kodėl. Ko gero, jiems nuoširdžiai rūpi galios balansas valstybėje ir jie nenori, jog legislatyvinė valdžia nusavintų per didelę valstybinės galios dalį iš adjudikacinės valdžios. Yra ir kita (neabejotinai tik hipotetinė) galimybė.
Tarkime, esate kaltinamasis niekam neįdomioje, ne itin sunkaus nusikaltimo byloje. Ir esate kaltas. Vargu ar teisėjas drįstų jus pripažinti nekaltu, kiltų didelis šurmulys visuomenėje, auka pasikviestų žurnalistus (na, visas tas nemalonus skaidrumas). O štai, jei jau esate pripažintas kaltu, teismas gali rinktis iš visos amplitudės - tarkime nuo pusantrų iki penkerių metų. Kiek paaukotumėte, kad tai būtų pusantrų, o ne penkeri? O jei amplitudė būtų tarp trejų ir ketverių metų? Ar būtumėte pasirengę aukoti tiek pat?
Tuo tarpu politikai, BPC vadovas ir valstybės pareigūnai tuoj pat ėmė svaidytis kaltinimais vienas kitam.
Kol atsakingi pareigūnai tiesioginiame eteryje laistė savo pavaldinius ir kolegas pamazgų dušais, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J.Sabatauskas tiesmukai įvardijo, jog dėl ne iki galo veikiančios BPC sistemos kalti visi. Vadinasi, atsistatydinti neturi niekas.
Net kalbant apie aistras pakursčiusį nusikaltimą, kai kurios žiniasklaidos priemonės, kaip vos ne pagrindinę nusikaltimo priežastį pateikia marihuanos rūkymą. Galiu patikinti, kad „žolė“ tikrai neskatina ko nors prievartauti ar sudeginti gyvos. Skatina žema moralė ir bloga širdis.
Pasaulyje tiesiog yra pavojingų degeneratų. Taip pat yra populistų politikų, yra diletantų pareigūnų ir t.t.
Stebuklas: iš pažiūros visi drabstosi purvais. O galų gale visi lieka švarūs. Populistas pasiūlo įstatymo projektą, kuris negali suveikti, ir Seimui jį atmetus rėkia: „va, žiūrėkit, tie kiti tai myli nusikaltėlius, o aš koks kovotojas!“ Kam rūpi, kad tos mirties bausmės niekas iš tiesų įteisinti nė nepamėgino, svarbu vaidinti, kad dirbi ir išlaikyti svieto lygintojo įvaizdį. Tuo tarpu kiti parlamentarai, primena apie kryžiaus kelius, kuriuos tektų nueiti įgyvendinat tokį pasiūlymą ir nusiplauna rankas.
Aišku, būtų galima svarstyti Baudžiamojo kodekso ar teismų reformas, didesnio finansavimo policijai galimybę, ar dar ką nors, ką galima nuveikti šiuo klausimu. Bet paprasčiau tiesiog perleisti srutų laviną ant su Bendruoju pagalbos centru susijusių pareigūnų.
O BPC problemų fronte ministras nustumia atsakomybę ant tarnybos vadovo, tarnybos vadovas ant valstybinio reguliuotojo, šis - ant privataus verslininko, pastarasis ant spragos ES direktyvoje ar kitų šalių praktikos (nes jei kuri ES šalis įvykdytų masinę savižudybę, turėtume sekti paskui, juk nenorime atsilikti), o jau kaltei kirtus šalies sienas galima ramiai dirbti savo darbus ir gauti savo algas.
Dėl ko nors kalta teisinė sistema? Piliečiai turi pagrindo nepasitikėti teismais ar sumano kritikuoti BK? Nejuokinkit. Geriau keletas ironiškų juokelių, suskeltų pusiau gramatiškai teisingais sakiniais iš pačios Lietuvos akademijos širdies. Daugumos piliečių palaikomas drastiškas siūlymas įteisinti mirties bausmę? Metai iš metų nepasitikėjimą rodanti statistika ar paskutinių kelerių metų pasitikėjimo kritimo tendencijos? Kai kam tai neatrodo nepakankamai rimti problemų indikatoriai, kad bent susilaikyti atvirai iš jų nesityčiojus.
Lietuvoje retai kas nors yra dėl ko nors kaltas. Net dažniau prigeria balose, paspringsta vėmalais ar šlapindamiesi krenta iš balkonų (gal net demonstratyviai). Jei jau ką nors reikia apkaltinti – visada galima apdergti policiją.
Juk policija kalta, kad nemetė daugiau pajėgų į Dambavą. Kam rūpi, kad Panevėžyje yra tik tiek policijos ekipažų. Ir policija kalta, kad vos išsiperėjęs nusikaltėlis būna jos sulaikomas keturis kartus, surenkami įrodymai, kaltinamasis nuteisiamas ir po to tenka jį gaudyti penktą kartą. Ir gal dar teks ir šeštą.
Nes kaltas niekada nebūna nei teismas, nei už paleidimą anksčiau laiko atsakingi pareigūnai. Ar tuo labiau valdžia, prikirpusi finansavimą policijai ekonominės krizės metu. Kaltos pas mus būna tik merginos, drįstančios vienos stoviniuoti autobusų stotelėse.
Pati mirties bausmė, ironiška, nėra mirtinos svarbos klausimas. Bet ką daryti su visuomene, kuri jos šaukiasi? Galima būtų pagerinti nusikaltimų išaiškinamumą, rimtai persvarstyti jau dabar prieinamas bausmes, gerinti policijos finansavimą ir darbą ir pagaliau pasirūpinti, jog paleidimas anksčiau laiko taptų išimtimi iš tiesų pasitaisiusiems asmenims. Jei jau turime įkalinimą iki gyvos galvos, būtų logiška, jei tie žodžiai ir reikštų visą gyvenimą. Tiesa, panašu, jog mūsų sistemai labai dažnai atrodo, jog galva gali išlikti gyva daugų daugiausia 25-erius metus.
Einama kitu, jau pramintu, keliu. Populistai vaidina tautos valios tiesioginį vykdymą. Technokratai sėkmingai leidžia pamazgas žemyn hierarchijos laipteliais, kol jos pasiekia apatinės vadybos grandies lygmenį, kur jau galima ir ką nors atleisti arba nutekina juridiniams asmenims ir niekas nebeatsako asmeniškai. Tuo tarpu demagogai spjaudo ant visuomenės iš aukščiausių varpinių.
