Tačiau tragedija Panevėžyje aiškiai parodė, jog, bent jau Lietuvoje, ir technika nėra aukšto lygio, ir su ja dirbantys pareigūnai lemiamu momentu būna pasimetę, ir pati piliečių saugumo sistema dar su didžiulėmis skylėmis.
Didelėse valstybėse, kur specialiųjų tarnybų technologijoms skiriami milijardai dolerių, gal ir kyla piktnaudžiavimo jomis problemų, bet mūsų valstybėje jau pačių modernių technologijų lygiu nuo šiuolaikinių išsivysčiusių valstybių atsiliekame keliais dešimtmečiais.
Buvo metas, kai po Nepriklausomybės atkūrimo specialiosios tarnybos neturėjo net elementariausių priemonių. Tą patyriau asmeniškai. 1998 m. pradėjęs vadovauti Valstybės saugumo departamentui (VSD), vertindamas technines institucijos galimybes, maniau atsidūręs akmens amžiuje.
Visos finansinės investicijos buvo nukreiptos krašto apsaugai, kariniams dalykams, o vidaus reikalų sistemai, juo labiau besikuriančioms specialioms tarnybos – liko tik trupiniai.
Artėjant stojimui į euroatlantines struktūras, situacija keitėsi, gerėjo, bet valstybės prioritetai išliko tie patys. Be strateginių partnerių pagalbos kai kurios specialiosios tarnybos iš vis merdėtų.
Beje, tomis pačiomis tragedijos Panevėžyje dienomis vyko policijos profsąjungos organizuoti protestai dėl blogų darbo sąlygų, tačiau bendrame emociniame fone jie atrodė kaip įprastiniai pranešimai apie orus – rytoj bus debesuota, kartais palis. Jeigu specialistai, dirbantys su technologijomis specialiosiose tarnybose, nebūtų ribojami valstybės paslapčių įstatymo, jie galėtų pasakyti , kokia yra tikroji padėtis. Mažiau, negu patenkinama.
Nors jau ir be specialių tyrimų akivaizdu, jog dėl įvykusios tragedijos Panevėžyje didžiausia atsakomybės dalis teks Bendrojo pagalbos centro vadovui, vis dėlto, neteisinga būtų nematyti ir kitos medalio pusės.
Buvusi A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė skelbėsi dalyvausianti kosminių skrydžių programose, bet kažkodėl kur kas menkesnių technologinių sprendimų reikalaujanti BPC kuriasi jau dešimt metų.
Žinoma, skridimas į kosmosą yra svarbesnis nei atsakymas į pagalbos šauksmą, bet vis tiek galima klausti, koks buvusios koalicijos indėlis į BPC plėtrą?
Kodėl BPC iš vieno pavaldumo perėjo į kitą, o dabar vėl norima grįžti į buvusią padėtį? Kas lemia tokius sprendimus? O kokie tikrieji BPC santykiai su mobiliojo ryšio operatoriais?
Prieš daugiau nei dešimt metų besisteigiančių modernaus ryšio operatorių santykiai su specialiosiomis tarnybomis buvo sudėtingi. Operatoriai reikalaudavo jiems padengti įrangos įsigijimo lėšas ir baksnodavo į Seimą – tinkamiems santykiams nėra tinkamų įstatymų.
Kreipiantis į Vyriausybę, dar tarnybos vadovui neperžengus Vyriausybės slenksčio, buvo pareiškiama, kad pinigų nėra ir jie reikalingi kur kas svarbesniems dalykams. Šiuo metu reikalingi įstatymai ir įpareigojimai operatoriams jau egzistuoja, bet sprendžiant iš neaiškios BPC vadovo kalbos, susidaro įspūdis, kad realūs santykiai nepasikeitė. Kodėl? Ir ar tai vien BPC problema?
Dar vienas klausimas: kam dar be BPC vadovo, turėtų skaudėti galvą dėl tarnybos veikimo bėdų? Dabartinis VRM ministras tikina – pakeitus BPC vadovą ir vėl sugrąžinus centrą į ministeriją, jis pats imsis atsakomybės.
Galbūt ministras ir išspręs per ne vienerius metus susikaupusias problemas, bet valstybės veiksmų po skandalų tradicija yra kitokia. Pakeičiami vadovai, žiniasklaidoje kurį laiką skelbiama apie esmines reformas ir nutylama, kai reikia papildomai skirti finansavimą. Iki kito skandalo.
Finansavimas atsiremia į politikų supratimą ir valią. Seimo NSGK nesidomi tokiomis smulkiomis įstaigomis kaip BPC. Šį komitetą daugiausia domino bendri saugumo klausimai.
Bet jeigu komiteto narių paklaustume, kas iš tikrųjų koordinuoja kovą su terorizmu? Ar, neduok Dieve, Lietuvoje įvykus tikram teroristiniam išpuoliui, situacija nebūtų panaši, kaip dabar su BPC? Žvalgyba kaltintų kontržvalgybą, pastaroji – policiją, o ši – finansavimą, pareigūnų ir kvalifikacijos stoką?
Politikai bendru sutarimu paskelbtų susirūpinimą dėl blogos tarnybų vidinės koordinacijos. Savo žodį tartų ir prezidentė – nepakenčiama, neleistina.
Lietuva mažai tėra pasimokiusi iš tragiškų įvykių, todėl netikiu, kad pasimokys ir iš septyniolikametės žūties. Dalis politikų, tie, kurie minta žmonių nelaimėmis, siūlydami vėl grąžinti mirties bausmę, rinksis politinius taškus, kiti – moralizuos ir filosofuos. Panašiai kaip buvęs premjeras A.Kubilius, pasamprotavęs, kad esame visi kalti užauginę tokius žmogžudžius. Gal ir visi. Kas nustatys tiksliau?
Daug kam jau koktu nuo samprotavimų apie sergančią visuomenę. Ne vienas prisidėtų savo pasiūlymais kaip ją gydyti, bet ar bus išgirsti.
Grįžęs iš ambasados Gruzijoje tiek konservatoriams, tiek socialdemokratams siūliau idėją, kaip patobulinti narkotikų vartojimo mokyklose prevenciją. Po pradinio susidomėjimo sekė ilgalaikė tyla ir dar tylesnis klausimas: ar tuo pasiūlymu aš nesiekiu kokių nors politinių tikslų?
Iš tikrųjų serga ne visuomenė, bet visur tik konkurenciją sau įžvelgiantys politikai.
