Turbūt kiekvienas bent kiek sveiko proto turintis žmogus supranta, kad tai visiškai neįmanoma.
Nekalbant jau apie Konstitucinio teismo išaiškinimą, kad mirties bausmė prieštarauja šalies Konstitucijai, jos grąžinti neleidžia Lietuvos pasirašyta Žmogaus teisių apsaugos konvencija ir ES sutartis. Lietuvai telikęs pasirinkimas: jei nori mirties bausmės, turi išstoti iš ES.
Šios elementarios tiesos gal dar ir gali nežinoti kraupiai nužudytos nepilnametės iš Dembavos ar Kaišiadorių taksisto artimieji, giminės, kaimynai. Net ir žinodami, jie turi moralinę teisę pareikalauti žudikams mirties bausmės. Juos galima suprasti ir lieka tik užjausti.
Tačiau kitaip kaip visuomenės mulkinimu ir noru pelnyti pasibaisėtinomis pastarųjų dienų žmogžudystėmis pasipiktinusių žmonių palankumą negalima vadinti politikų šnekų apie mirties bausmės grąžinimą Lietuvoje.
Ką galima pamanyti apie Seimo pirmininką V.Gedvilą, pareiškusį, kad reikėtų labai rimtai pagalvoti apie mirties bausmės grąžinimą Lietuvoje? Nebent visiškas naivuolis galėtų patikėti, kad jis pats nuoširdžiai tiki tuo, ką šneka.
Mirties bausmę siūlo grąžinti visa „tvarkiečių” partija, o jos lyderis R.Paksas paragino prezidentę dėl to kreiptis į Seimą. Kas jau kas, bet Europos Parlamente posėdžiaujantis R.Paksas puikiai žino, kad mirties bausmė nesuderinama su naryste ES, ir nei D.Grybauskaitė kur nors kreipsis, nei Lietuva imsis kokių nors realių žingsnių šia linkme.
Liaudiškai tariant, visi taip šnekantys politikai tik kabina makaronus žmonėms ant ausų. Bet tai nėra tik nekaltas noras įtikti įtūžusiai ir žudikų kraujo reikalaujančiai tautos daliai.
Pirmiausia taip kurstomos euroskepticizmo nuotaikos, kai interneto erdvė jau perpildyta keiksmų eurobiurokratams. Gali susidaryti įspūdis, kad mirties bausmę grąžinti trukdo tik kokie nors nukvakę ES kvailiai, o protingi lietuviai tuoj pat iššaudytų visus žudikus, tuomet ir šviesa, ir tiesa mūsų žingsnius telydėtų. Net ES mums jau visai nereikalinga.
Sunku rasti labiau apgailėtiną užsiėmimą kaip tautos kompleksų kurstymą. Beveik 100 pasaulio šalių jau panaikinusios mirties bausmę, o ją realiai vykdo tik 58. Žinoma, tarp pastarųjų yra ir visų mirties bausmės šalininkų pamėgtas pavyzdys JAV, nors ir ten ji taikoma ne visur, o tik kai kuriose valstijose.
Tačiau svarbiausia ne skaičiai, kiek šalių jau atsisakiusios mirties bausmės, net ne kriminologiniai tyrimai, kad jos buvimas nesustabdo žudikų, o dar kyla rizika, jog mirties bausmė gali būti įvykdyta ir nekaltam žmogui.
Du baisius karus išgyvenusi Europa aktyviausiai ėmė siekti, kad žmonija atsisakytų mirties bausmės pirmiausia iš humanistinių sumetimų. Taip parodoma, kad demokratinė valstybė nežudo net ir žudikų, kurie gal ir neverti žmogaus vardo. Visuomenę nuo jų galima apsaugoti ir kitais būdais – įkalinant iki gyvos galvos ir niekada nepaleidžiant į laisvę.
Mirties bausmė nepriimtina ir kaip nusikaltėlių įbauginimo priemonė, nes valstybė nėra baubas. Valstybė niekam nekeršija, net žudikams, o mirties bausmės šalininkai ją pirmiausia suvokia kaip teisėtą kerštą.
Apklausos rodo, kad Lietuvoje dar turbūt didesnė žmonių dalis norėtų bausti žudikus mirtimi ir taip jiems atkeršyti, o kartu įbauginti tuos, kurie galėtų kam nors atimti gyvybę. Todėl politikai ir vaizduoja mirties bausmės grąžinimo šalininkus, nors žino, kad tokie siūlymai nerealūs.
Tai tik atitraukia dėmesį nuo socialinių problemų, kurios ir išpurena dirvą alkoholizmui, narkomanijai ir galiausiai visiškam nužmogėjimui.
Tuomet neišvengiamai nutinka tokios žmogžudystės kaip Panevėžio rajone ar Kaišiadoryse, o mirties bausmės baimė išsigimėlių žudikų nesustabdys.
Tik ką nors realiai daryti, kad Lietuvoje gerėtų socialinė aplinka, daug sunkiau nei rėkti su minia: „Mirtis žudikams!”
