Šios Graikijos salos gyventojai besidalija savo ilgaamžiškumo paslaptimis: nevalgyti maisto, gaminto su sviestu (prancūzai pašiurptų); gerai išsimiegoti (europiečiai darboholikai nesuprastų); nevalgyti daug mėsos, bet gerti daug žolelių arbatos.
Netoli Turkijos krantų esančioje saloje, pavadintoje Ikaro, Graikijos mitologijoje pasižymėjusio savo skrydžiu per arti saulės ir, ištirpus vašku sutvirtintiems sparnams, žuvusio šiose vietose vardu, šimtmečio gimtadienį atšventusiųjų tikrai nemažai. Sala yra penketuke kitų Mėlynųjų zonų - vietų, kuriose gyventojų amžiaus vidurkis yra beveik dešimtmečiu didesnis už Amerikos ir Europos gyventojų amžiaus vidurkį.
Ikarijoje, kaip ir Japonijos mieste Okinavoje, Italijos Sardinijoje, Nikojos pusiasalį Kosta Rikoje ir Loma Lindoje Kalifornijoje, mokslininkai bando išsiaiškinti žmogaus ilgaamžiškumo paslaptį.
Šiuose penkiuose pasaulio taškuose statistika – akivaizdi. Tuo tarpu tokiose vietose kaip Kaukazas, kur Sovietų Sąjungos laikais buvo teigiama, kad ten žmonės gyvena daug ilgiau, nebuvo rasta tai patvirtinančių dokumentų. Korėja, Kinija, Pakistanas irgi nėra patikimos valstybės, nes jų piliečiai neretai arba iš viso neturi, arba turi suklastotus gimimo liudijimus.
Ir štai Ikarija. Tik viena iš tūkstančio nuostabių Graikijos kampelių, su savo kalnais ir slėniais, alyvmedžių giraitėmis ir kalnų ožkomis, atrodytų, niekuo neišsiskiria iš kitų Viduržemio jūros salų salelių.
Tačiau tai, kad vienas iš trijų Ikarijos gyventojų sulaukia 90-mečio, šią kol kas visiškai neturistinę salą daro ypatingą. Ir ne tik tai. Čia fiksuojamas labai nedidelis vėžinių susirgimų ir širdies ligų skaičius, mažas depresijos ir dimensijos kamuojamų žmonių procentas, o normalus seksualinis gyvenimas net devintoje dešimtyje ir apskritai aktyvus žmonių būdas – stebina.
Atėnų universitetas saloje atliko specialius tyrimus, norėdamas nustatyti, ar gyventojų mityba yra būtent tas faktorius, kurio dėka čia gyvena tiek daug ilgaamžių. Paaiškėjo, kad vietinėje salos virtuvėje dominuoja pupos, bet palyginti nedaug mėsos ir cukraus. Senbuviai labai vertina ir mėgsta savo laukines „žoles“ - šparagus, dilgėles, rugštynes – kurios yra puikūs antioksidantai. Dar jie valgo daug bulvių ir ožkos pieno produktų. O ką jau kalbėti apie naminį raudoną vyną ir alyvuogių aliejų.
Didelis skirtumas tarp ikariečių ir kitų graikiškų salų gyventojų yra tas, kad čia negeriama daug kavos, ją pakeičia žolelių arbata. Be to, skirtingai nuo daugumos gerai pavalgyti mėgstančių graikų, salos žmonės pasitenkina daug mažesnėmis maisto porcijomis.
Ikarija, ypač šiaurinė jos dalis, menkai prieinama turistams, todėl ir vietiniai salos gyventojai vartoja mažai importuotų produktų. O tai reiškia ir mažesnę konservantų bei sintetinių medžiagų įtaką.
Mokslininkai tvirtina, kad reguliarus ikariečių popiečio miegas širdies ligų tikimybę sumažina net 40 procentų. Tas pats tyrimas atskleidė, kad šioje saloje gyvenantys 65-90 metų vyrai yra lytiškai aktyvūs ir neturi jokių su tuo susijusių problemų.
Ikarija drauge su visa šalimi neišvengė ekonominės krizės, tačiau jos svečiai vis dar kviečiami prie dosnaus stalo. Beveik 40 procentų salos gyventojų yra bedarbiai, tačiau dauguma jų turi savo nuosavą sodą, laiko ožką ar bent kelias vištas.
Paklausus senyvų vietinių vyrų, kaip gi jie išlieka tokie žvalūs ir stiprūs, jie šypsodamiesi atsako: „Mes daug kasame“. Be šio „sporto“, dauguma keliauja po keletą ar net keliolika kilometrus per dieną iki užeigos ar iki kaimyno, iki savo ožkų kaimenės ar alyvmedžių giraitės. Net šimtamečiai čia keliasi anksti, prižiūri sodą ir gyvulius.
Antrojo pasaulinio karo metais, kai salą okupavo italai ir vokiečiai, apie 20 procentų ikariečiu mirė iš bado. O viena iš ilgaamžiškumo versijų (bent jau pagal Darwino teoriją) yra ta, kad išlieka ir giminę tęsia stipriausieji. Įdomu tai, kad pokario metais į šią salą buvo ištremta daugybė komunistų ir kairiųjų. Manoma, kad paveikti jų ideologijos ir dabartiniai salos gyventojai savo kasdienybėje vadovaujasi taisykle – dalintis ir bendradarbiauti. „Ikarija – tai ne AŠ sala, tai – Mes sala“, – tvirtina vietiniai.
Gali būti, kad maistas, kasdienis fizinis darbas ir juokais žemės kasimu vadinamas aktyvus lytinis gyvenimas yra ilgaamžiškumo faktoriai. Bet yra dar vienas, kurį verta apsvarstyti. Sunku išmatuoti ir kitaip ištirti, bet ilgiau gyventi gali paskatinti aplinkiniai. Šioje saloje kiekvienas senolis yra aktyvus savo šeimos gyvenimo dalyvis. Beveik visi senukai čia apsupti vaikų, anūkų ir proanūkių, yra nuolat prižiūrimi ir nori nenori yra įtraukiami į kasdienį šeimos gyvenimą.
Saloje yra senelių namai tiems, kurie pergyveno visą savo šeimą, bet tokių įnamių nėra daug. Gal viena iš ilgaamžiškumo sąlygų yra ir galimybė jaustis saugiam savo atžalų apsuptyje?
Kaip ir kitose „Mėlynosiose zonose“, Ikarijoje yra gyventojų, kurie šimtmetį pasiekė rūkydami ir mėgaudamiesi daugiau nei pora stiklinių vyno. Tačiau visur, kur gyvena ilgaamžiai, kaip taisyklė, žmonėms tenka ir sunkiai dirbti.
Ikarijos bendruomenė labai gyvybinga ir aktyvi. Gausybėje „Panigirių“ (religinės šventės, šventųjų vardadieniai) kartu su vaikais ir anūkais dažnai iki paryčių šoka ir linksminasi visi senoliai.
Dalis ikariečių yra emigravę, įsitvirtinę ir šeimas sukūrė Kanadoje, Australijoje, tačiau sulaukę pensinio sugrįžta į prosenelių namus. Kas gi vilioja septyniasdešimtmečius į senai paliktą gimtinę?
Gal perspektyva – praleisti dar ne mažiau nei dar trisdešimt metų, apsuptiems bičiulių ir giminaičių? O žinote, ką atsako dauguma paklaustųjų?
„Grynas oras ir draugiškiausi pasaulyje žmonės“.
