Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas prof. Gintautas Valickas mano, kad išaiškėję policininkų aplaidumo ar bejėgiškumo atvejai dar labiau pakerta visuomenės pasitikėjimą šia institucija. Ir nuo to blogiau pačiai visuomenei.
– VU Bendrosios psichologijos katedra yra tyrusi visuomenės požiūrį į policijos pareigūnus. Kokias išvadas gavote?
– Esame tyrę, kaip žmonės vertina policijos pareigūnų elgesį – ar jis yra teisingas, ar neteisingas, ar pareigūnai rodo pagarbą, leidžia išsakyti savo nuomonę, ar paaiškina savo sprendimus. Nuo to, kaip žmonės vertina pareigūnų elgesį, labai priklauso pasitikėjimas jais.
Pastarąjį didelį tyrimą atlikome 2011 m. Jis rodo, kad žmonės policijos pareigūnų elgesį vertina kaip vidutiniškai teisingą. Mūsų tiriamieji buvo įvairūs žmonės – studentai, įvairių įmonių darbuotojai, pensininkai. Amžius svyravo nuo 18 iki 85 metų.
Kita didelė mūsų tiriamųjų grupė buvo vairuotojai. Jų klausėme, kaip vertina pareigūnų elgesį, kai šie juos sustabdo. Ir jų požiūriu, pareigūnų elgesys vidutiniškai teisingas.
– Ar tai reiškia, kad pareigūnų elgesys toks ir yra, ar tai tik žmonių nuomonė, atsiradusi, pavyzdžiui, dėl komunikacijos problemų?
– Be abejo, tai žmonių nuomonė. Tas pareigūnų elgesio teisingumas yra suvoktas. Gali taip atsitikti, kad pareigūnas realiai viską gerai padaro, bet žmogui lieka jausmas, kad su juo policininkas elgėsi neteisingai.
Bet, žiūrint iš psichologo perspektyvos, čia ir yra realybė. Priklausomai nuo to, kaip žmogus jaučiasi, kai pareigūnas sustabdo jo automobilį, priklauso tolimesni jo veiksmai – ar jis piktinsis, kaip kitiems pasakos.
Daugiau kaip trečdalis mūsų ištirtų vairuotojų nurodė, kad policijos pareigūnams duoda kyšius. Ir būtent jie blogiausiai vertino policijos pareigūnų elgesį pagal įvairius aspektus. Bet, kita vertus, jie patys pareigūnus ir provokuoja.
– Pastarojo meto įvykiai – automobilyje sudeginta mergina, nušautas jaunuolis – sukuria įspūdį, kad Lietuvoje nusikaltėliai daro ką nori, o policija nesugeba užtikrinti piliečių saugumo. Ar tokie dalykai stipriai ir ilgam pakerta policijos autoritetą?
– Dėl atvejo, kai automobilyje buvo sudeginta mergina, bent man susidarė įspūdis, kad policijos pareigūnai stengėsi, bet tiesiog negavo laiku informacijos, kur ji yra. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareigūnai kažką padarė blogai.
Bet jeigu žmogus nuolat gauna žinių, kad tas ar kitas pareigūnas kažko nepadarė, tai gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Žmogus, sužinojęs apie vieno pareigūno poelgį, linkęs prognozuoti, kad ir visi kiti pareigūnai taip elgiasi.
Buvo ne vienas atvejis, kai policijos pareigūnas girtas vairavo automobilį ir sužalojo ar net užmušė kitus žmones. Iš to žmogus daro apibendrinimus apie visus pareigūnus, nors tai ne visai teisinga. Tokie dalykai gali būti pavojingi ir bent jau kai kurių žmonių nuomonę ilgam pakeisti. Kai žmogus susiformuoja nuomonę, būna labai sunku įtikinti priešingai.
– Ar neigiama nuomonė apie pareigūnus visuomenei yra kuo nors pavojinga, ar naudinga – verčianti pareigūnus geriau dirbti, pasitempti?
– Žmonės turi žinoti apie tokius įvykius, tai iš tikrųjų verčia pareigūnus pasitempti. Bet jeigu susiformuoja bendra nuomonė, kad policijos pareigūnais negalima pasitikėti, kad jie neapsaugos, tai nėra geras dalykas.
Pasitikėjimas pareigūnais – nepaprastai svarbu. Jeigu žmonės pasitiki policijos pareigūnais, padidėja tikimybė, kad jie savo noru paklus pareigūnų reikalavimams, nurodymams, labiau laikysis įstatymų net tuo atveju, kai jų pareigūnas tiesiogiai nestebės.
Pasitikėjimo didinimas – pigesnė alternatyva teisėsaugos sistemai. Kuo daugiau žmonių savo noru paklus pareigūnų reikalavimams, tuo mažiau lėšų reikės, jas bus galima panaudoti tikslingiau – mesti didesnes pajėgas aiškinantis nusikaltimus.
Kai žmonės pasitiki pareigūnais, jie linkę su jais bendradarbiauti. Sužinoję apie nusikaltimą, praneša, stengiasi padėti pareigūnams. Kiek bebūtų stipri policija kaip sistema, jie vis tiek vieni nesugebės efektyviai vykdyti savo funkcijų, jeigu nepadės žmonės, jeigu jie nebus linkę geranoriškai bendradarbiauti.
Yra stebima tendencija – kuo labiau nepasitikima, tuo labiau stengiamasi neturėti kontaktų. Užsienyje darytas tyrimas rodo, kad tada žmonės ne tik nepraneša apie jiems žinomą nusikaltimą, bet net ir neprašo pareigūno pagalbos.
Be to, tyrimai rodo, kad jeigu žmonės pasitiki pareigūnais, jie išgyvena didesnį saugumo jausmą. Sumažėja nusikaltimų baimė – žmogus žino, kad galės sulaukti profesionalios pagalbos. Tai labai svarbu paties žmogaus savijautai.
– Ar kitose pasaulio šalyse policija turi didesnį autoritetą nei Lietuvoje?
– Pagal viešųjų apklausų duomenis, Lietuvoje pasitikėjimas policijos pareigūnais 2012 m. siekė iki 40 procentų. Tai didesnis pasitikėjimas nei teismais, teisėjais. Vakarų šalyse policijos pareigūnais pasitiki apie tris ketvirtadalius gyventojų. Tai pakankamai daug. O Rytų, posovietinio bloko šalyse kai kur pasitiki tiktai vienas ketvirtadalis.
– Jeigu posovietinėse šalyse pasitikėjimas policija gerokai mažesnis negu Vakarų šalyse, gal tai reiškia, kad mes dar neatsikratėme sovietinio šleifo – ir policijos institucijos, ir pačių žmonių mentaliteto?
– Virsmų daug buvo, keitėsi milicija į policiją, atėjo visiškai nauji žmonės. Kiekvienais metais nemažai policijos pareigūnų yra atleidžiama dėl to, kad pasielgė taip, kaip nedera pareigūnui, įvykdė teisės pažeidimų. Vadinasi, į šitą sistemą patenka žmonių, kurie neturėtų patekti.
Pasižiūrėkit, kas vyksta su pareigūnų rengimu. Anksčiau mes turėjome netgi Policijos akademiją. Dabar tam skiriama mažiau dėmesio, nors turėtų būti galvojama, kaip geriau parengti pareigūnus, kaip pritraukti gabių ir motyvuotų žmonių.
Nusikaltėliai labai intelektualėja. Daug nusikaltimų atliekama virtualioje erdvėje, ir tyrėjas turėtų būti ne mažesnės kvalifikacijos nei nusikaltėlis.
– Kas išgelbėtų policijos autoritetą visuomenės akyse? Ar tai priklauso nuo jos pačios, ar nuo kažko kito?
– Tai kompleksinis dalykas. Nekyla abejonių, kad tai priklauso nuo pačių pareigūnų. Kita vertus, yra pareigūnų, kurie tikrai labai stengiasi. Manau, kad ir spaudoje reikėtų aprašyti tokius atvejus, kai pareigūnai rizikavo, gal net buvo sužaloti, bet padėjo žmonėms, kažką išgelbėjo. Kad būtų atsvara, ir tie žmonės, kurie nesusidūrė tiesiogiai, susidarytų nuomonę iš įvairesnių šaltinių.
– Bet negatyviomis žiniomis žmonės paprastai domisi labiau, jų labiau ieško ir labiau jas užfiksuoja savo sąmonėje...
– Yra tokia tendencija. Kai kas sako, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės taip domisi nusikaltimais – pati žmogaus prigimtis. Joje yra destruktyvumo pradas, apie kurį kalbėjo dar Z.Freudas.
Bet nuomonę apie pareigūnus žmonės susidaro iš įvairių šaltinių, ir ne visais atvejais ta nuomonė yra sudaryta iš tiesioginio kontakto su pareigūnais. Net ir tie žmonės, kurie su pareigūnais kontakto neturėjo, turi apie juos pakankamai griežtą nuomonę. Žiniasklaida čia vaidina labai svarbų vaidmenį.
