Nė vienas Lietuvos lenkų suėjimas neapsieina be gausių skundų (beje, ir lietuvių – be paašarojimų...) dėl gyvenimo bėdų. Tačiau lietuvių skundai pasiekia (arba nepasiekia) tik Lietuvos valdžią. Lenkų gi – visada ir Varšuvos rūmus, ko gero – net greičiau. Na o ten reaguojama jau ne tik eiliniu Lietuvos pabarimu, bet ir realiu ekonominiu spaudimu, pvz., energetikos ar tarpvalstybinių komunikacijų plotmėje arba politiniu demaršu tarptautiniame suėjime.
Įdomiausia, kad tie Lietuvos lenkų skundai skamba bet kuria proga ir bet kurioje vietoje. Susidaro įspūdis, kad net ir visiškai kultūriniame renginyje, pvz., kokiame nors susijusio su Vilniumi XIX amžiaus lenkų rašytojo ar kompozitoriaus paminėjime, jei tokį kada nors surengtų Lietuvos lenkų visuomenė, ko gero irgi skambėtų įnirtingo pykčio salvės dėl, tarkim, Lietuvos istorijos ar geografijos dėstymo lietuviškai Lietuvos lenkų mokyklose. O tuomet jau, net nenutilus Stanislawo Moniuszkos muzikos garsams, suskambėtų ir Varšuvos balsas dėl engiamų Lietuvos lenkų.
Rugsėjo 29 d. Vilniaus lenkų kultūros namuose įvykęs renginys – Lietuvos lenkų visuomeninės kultūros draugijos 25-mečio minėjimas, atrodė, vyks kultūringoje malonių prisiminimų nuotaikoje. Jo metu buvo pagerbti ir apdovanoti Lietuvos lenkų judėjimo pradininkai, 1988 m. pradėję vienyti Lietuvos lenkus, kurti pirmąsias jų organizacijas. Susirinkimo kalbėtojų nuomone, „mūsų patriotizmo ir noro bendrai veikti galėjo pavydėti ir lietuviai iš Sąjūdžio, ir rusai iš „Jedinstvos”, „Mes, lenkai, pusę amžiaus negalėjome kalbėti apie savo reikalus. Po 1939 m. gauto smūgio tik 1988 pirmą kartą iš tribūnų pradėjome kalbėti.“
Sentimentalią prisiminimų gaidą pratęsė lenkų vokalinių ansamblių „Ale Babki“ iš Nemėžio ir „Tęcza“ iš Trečiojo amžiaus universiteto. Brandaus amžiaus moterys nuoširdžiai ir su gyvenimo džiaugsmu dainavo ne tik ilgesingas, bet ir energingas, publiką uždegančias dainas, tarsi primindamos, kad pirminis lenkų organizacijų tikslas buvo tautinė kultūra, kaip tautinio identiteto išraiška.
Deja, ne vienas kalbėtojas nuo sentimentalių 25-mečio prisiminimų greitai pereidavo į šių dienų peripetijas, o tuomet prasidėdavo jau kitokios nuotaikos kalbos. Jose kliuvo ir dabartiniams lenkų visuomenės lyderiams, nes nė vienas iš jų nepagerbė renginio. „Buvome prie lenkiškumo Vilniaus krašte atgimimo šaknų, o šiandien esame ignoruojami ir užmiršti“, – sielvartavo kalbėtojai.
Vis dėlto pagrindinės renginio dalyvių įkarščio salvės, vienas už kitą smarkesni skundai pasipylė Lietuvos, o skundų kopijos, be abejo, ir kaimyninės šalies valdžiai ar bent ambasadai. Pirmasis jubiliejų švenčiančios draugijos pirmininkas signataras Česlavas Okinčicas pasipiktino grupės Seimo narių neseniai parengta Baudžiamojo kodekso 169 straipsnio pataisa, kur pabrėžiamas neleistinas žmonių teisių ir laisvių varžymas, t.y. diskriminacija, „ypač pažeidžiant jų laisvo pasirinkimo teisę“.
Signataras įsitikinęs, kad ši pataisa nukreipta prieš Lietuvos lenkus, tarytum jie labai norėtų, pvz., darbo vietos, kur jie priverstinai dirbtų, partijos, į kurią privalėtų įstoti, ar galų gale – žmonos, kurią būtinai turėtų vesti.
Kita kalbėtoja vėlgi piktinosi Lietuvos Kultūros ministerija, kad ši vienam lenkų renginiui nesuteikė „Siemens” arenos. Tokių „skundų” buvo ir daugiau. Tačiau viso renginio politinio cinizmo viršūnė buvo jubiliejinio susirinkimo pareiškimas, dar prieš renginį paskelbtas internete, beje, su išankstiniu patvirtinimu, kad jis priimtas vienbalsiai.
Jo pradžioje reiškiamas rūpestis, kad kova už lenkiškumą, gerovę ir „psichinį komfortą” (toks įdomus komplektas) nenueitų veltui, o liktų visų lenkų, tarp jų ir ateinančių kartų, širdyse. Sugrįžus į rūsčią dabarties prozą, tvirtinama, kad „Lietuvos lenkų pagrindinės teisės nėra užtikrintos: mažėja lenkų mokyklų skaičius, mokiniai silpnai moka lenkų kalbą, istoriją ir geografiją. Švietimo ministerijos nurodymu aukščiau nurodyti dalykai artimoje ateityje bus dėstomi lietuviškai, kas atves į visišką lenkų mokyklų likvidavimą.“
Prisiminus, kad Lietuvoje yra geriausia lenkų švietimo padėtis už Lenkijos ribų, taip pat ir lenkų kalbos mokymo, didesnį absurdą sunku ir įsivaizduoti, tačiau Varšuvai tokie skundai – tiesiog aukso grynuolis pykčio Lietuvai pateisinimui. „Tvirtiname, kad per mažai dėmesio skiriama istorinėms, su Józefu Piłsudskiu susijusioms vietoms. Zalavas tapo geru paminklu, bet ne viskas yra Zalave. Mažai dėmesio skiriama kitoms vietoms, pvz., Pikeliškėms, mėgstamai jo poilsio vietai, šiai vietovei reikėtų suteikti aukštesnį istorinį rangą.“ Tą rangą, taip išeitų, turėtų suteikti Lietuva.
Aimanuojama, kad blogai yra ir su lenkų spauda: nors išeina keturi leidiniai, bet problemų yra su platinimu, o už Vilniaus ribų jie iš viso nepakliūna. Tarsi negyventume rinkos sąlygomis: jeigu būtų skaitytojų, atsirastų ir tiražai, ir platinimas. Mokyklose nėra kabinetų, kuriuose būtų pagerbiami mokytojai, atidavę gyvybę lenkiškumo vardan. Į Lenkų kultūros namus ateina mažai mokytojų ir mokinių, šioje vietoje turėtų vykti lenkiškumo skatinimo renginiai. Matyt dėl viso to irgi kalta Lietuva.
Pareiškimo autoriai siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į lenkiškumo paminklus ir lenkų tautinį paveldą Lietuvoje, „taip pat jų sugrąžinimą teisėtiems šeimininkams.“ Čia galima būtų priminti, kad lenkiškumo paminklais mūsų krašte Lenkija paprastai įvardija Aušros vartus, Rasų kapines ir „Maršalo mauzoliejų” (Juzefo Pilsudskio širdies ir jo motinos kapo antkapį), taip pat esą lenkiškus Vilniaus miesto rajonų pavadinimus: „Antokol, Ponary, Śnipiszki, Zwierzyniec” (Antakalnį, Panerius, Šnipiškes, Žvėryną). Kokiu būdu juos sugrąžinti „teisėtiems šeimininkams”, pareiškimo autoriai nenurodo.
Kaip matome, pareiškime, kaip visada, nėra nė vieno gero žodžio Lietuvai. Aišku, kad neįvykdomų reikalavimų arba sąmoningo melo teikimas yra viena priemonių palaikyti ne tik Lietuvos lenkų kovos dvasią, bet ir atitinkamą Lenkijos požiūrį į Lietuvą, kaip didžiausią lenkiškumo priešą pasaulyje.
Tokie kaip šis, taip pat būsimieji panašaus žanro pareiškimai, kaip sakoma, prie gero neprives: Lenkija vėl kartos apie engiamus Lietuvos lenkus, o Lietuvoje požiūris į juos ir toliau liks prieštaringas. Ar tokią mūsų šalių, o kartu ir žmonių santykių perspektyvą norėtų įsivaizduoti minimo pareiškimo autoriai, kartu ir jam pritarę lenkų kultūros renginio dalyviai?
