Sporte svarbūs postai paprastai paliekami tuomet, kai įvyksta kas nors negera: komanda patiria triuškinamą nesėkmę, įsiveliama į skandalus. Bet pastaruosius dvejus metus A.Sabonio administruotame darže nieko panašaus nenutiko.
Priešingai: nacionalinė vyrų rinktinė pasiekė tokią aukštumą, kokios tik nedaugelis tikėjosi, o pats LKF prezidentas Slovėnijoje tris savaites buvo įvykių centre ir savo autoritetu taip pat prisidėjo prie pergalingo žygio.
A.Sabonis savo pasitraukimą motyvavo kritiškais atsiliepimais apie Lietuvos rinktinės žaidimą žiniasklaidoje. Ir pridūrė: „Nekenčiu aš intrigų. Nemoku jose dalyvauti ir nedalyvausiu.”
Bet pats iškart pažėrė nemažai intrigų. Federacijos vadovas mįslingai kalbėjo apie spaudimą rinktinei, esą prasidėjusį nuo pirmos dienos, kai treneriu buvo paskirtas J.Kazlauskas. Ir išsisuko nuo atsakymo klausiamas, ar strategas taip pat pasitrauks: „Treneris turi savo apsisprendimą ir jis jį pasakys.”
Sunku patikėti, kad A.Sabonis to nežino. Būtent šio krepšinio milžino prašomas J.Kazlauskas po 12 metų pertraukos grįžo į rinktinę ir vargu ar savo ateitį nacionalinėje komandoje sprendžia vienašališkai, nepasitaręs su dabar jau pasitraukiančiu LKF vadovu.
Į Kiniją išvykusio mūsų sidabrinės ekipos vairininko sprendimą trauktis iš rinktinės išgirdome antradienį vakare, nors tokį jo žingsnį visi nujautė iš anksto.
Juolab kad kiek anksčiau J.Kazlauskas viešai užsiminė apie nervus gadinančią žiniasklaidą, tuo tarsi paruošdamas sporto visuomenę tiltų su rinktine deginimui. Treneris teigė išeinantis dėl nesutarimų su LKF generaliniu sekretoriumi M.Balčiūnu.
Kitaip savo pasitraukimą aiškino A.Sabonis. Oficiali versija – Lietuvos krepšinio legenda neatlaikė kelių kritikos strėlių, be kurių, tiesą sakant, sunku įsivaizduoti nepriklausomą žiniasklaidą.
O gal tiesiog neatlaikė įtampos, kuri yra neišvengiama užimant tokį postą?
Tauta dievina savo krepšininkus ir nešioja ant rankų, kai jie laimi. Bet toks patyręs vilkas kaip A.Sabonis turėtų žinoti, kad nuo meilės iki neapykantos – tik žingsnis: vos rinktinė ima strigti, pasipila kritika. Toks dėsnis galioja visame pasaulyje.
Galima diskutuoti, kiek ta kritika būna pagrįsta ar kiek išmanūs būna patys kritikai. Tačiau faktas, kad demokratinėje valstybėje kiekvienam nedraudžiama reikšti savo nuomonės. Lygiai taip pat kiekvieno reikalas, kaip į tą nuomonę reaguoti.
Lietuvoje nesistebima, kad negailestingai kritikuojami prezidentė, premjeras, Seimo pirmininkas, partijos, ministrai, merai. Jau nekalbant apie generalinį prokurorą. Nesistebima, nes kritika – demokratijos dėmuo.
Žodžio laisvės pamokų, regis, dar neišmokęs A.Sabonis mano kitaip. Jis pasakė, kad kritika reikalinga, bet „nebelekokia”. Išeitų, kad nuomonę apie savo šalies krepšinio rinktinę gali pareikšti ne kiekvienas sirgalius. Tarsi komanda žaistų pati sau, o ne žiūrovams, ir pati visuomet nuspręstų, kaip ją vertinti.
Kas būtų tie „nebelekokie” kritikai, A.Sabonis nepasakė. Bet rašinius žiniasklaidoje įvardijęs kaip kenkėjiškus, tarsi prabilo visos šių metų rinktinės lūpomis.
Kai mūsiškiai Liublianoje įveikė pusfinalio barjerą, krepšininkai lyg susitarę kalbėjo apie saldų kerštą kažkokiems piktavaliams, drįsusiems suabejoti rinktinės galimybėmis.
Treneris J.Kazlauskas tada šnekėjo apie A.Saboniui grąžintą skolą už tai, kad jis, kamuojamas traumų, vis dėlto sutiko žaisti jo pirmojoje rinktinėje 1999-ųjų Europos čempionate.
O pats LKF prezidentas trečiadienį prasitarė, kad trauktis iš prezidento kėdės apsisprendė dar prieš lemiamas žemyno pirmenybių kovas.
Sudėjus viską į vieną krūvą atrodo, kad nuoskaudų, atpildo ir sąskaitų tema net buvo nustūmusi į antrą planą artėjantį finalą. Kas žino: gal būtent tas įsitikinimas, kad svarbiausi darbai jau padaryti, ir pakišo rinktinei koją dvikovoje dėl aukso? Be to, ir treneriai ne iki galo atliko namų darbus.
Nors tas finalo vakaras Lietuvai nevirto auksiniu, tauta nusilenkė širdžių čempione tapusiai rinktinei.
Visuotinės euforijos sūkuryje atrodė, kad visos nuoskaudos – jau praeitis. Iki vakar, kol neprakalbo A.Sabonis. Tiesa, irgi neatskleidęs tų intrigų, su kuriomis jis esą negali ir nenori taikstytis.
LKF vadovas nuėjo lengviausiu keliu – dėl savo sprendimo suvertė kaltę kritikams ir pats juos sukritikavo. Kitaip sakant, aikštėje niekada nepalūžęs krepšinio galiūnas staiga tapo nuskriaustu nykštuku.
Beje, daug kas manė, kad aukšta kėdė Krepšinio federacijoje jam netgi gali tapti gyvenimo tramplinu galbūt net į svarbiausią politinį postą Lietuvoje. Taip manantys apsiriko – neįvertino kai kurių tautos numylėtinio charakterio savybių.
Krepšinio federacijoje A.Sabonis buvo išskirtinė figūra. Dabar LKF turės surasti naują vadovą – žmogų, išmanantį ne tik krepšinio, bet ir verslo dėsnius, turintį tvirtą stuburą ir nepasiduodantį provokacijoms.
