Pats sostinės statusas įpareigoja spinduliuoti politine galia ir kita regionine svarba. Juk sostinė yra miestas, kuriame stūkso sostas ir kuriame telkiasi monarcho valdžia. Tiesa, Lietuva nebeturi monarchų; tačiau ir vėl turi sostą. Atstatytuose Valdovų rūmuose vėl pastatytas Lietuvos valdovų sostas primins jaunajai kartai apie amžių gūdumoje ir sielų gelmėse glūdinčią Lietuvos didybę.
Tačiau abejonė išlieka: ar apdainuota Lietuvos valdovų didybė išsikapstys iš po mužikiškos „sodiečio“ gūdumos ir pasireikš pilietine savigarba bei civilizuota kultūra? Kaip amžių bėgyje apie Lietuvos sostą ir monarcho metropolį sukaupta vertė galėtų tapti šiuolaikinio miestiečio ir, plačiąja prasme, Lietuvos piliečio savimone?
Sutikime, Lietuvos piliečio savivertės deficitas šiuo metu yra aktualiausia Lietuvos valstybės problema. Tie, kurie emigravo iš Lietuvos nenorėjo ar tiesiog nesugebėjo sau atrasti piliečių bendrabūvio, kuris vadinasi „Lietuva“, vertės. Lietuvos kaip valstybės vertė niekaip neįsigyvendino jų asmenyse ir gyvenimuose. Paprastai tariant, dalis Lietuvos žmonių išvyko, nes nesusitaikė su visuomenę palietusiais pokyčiais.
O ir geresnio gyvenimo paieškos bei galimybės svetur jiems geriau susiklostė. Ir tai suprantama. Nes iš ilgametės okupacijos išnirusi visuomenė sunkiai susivokė, kas yra laisvų žmonių laisvai sutelktas bendrabūvis ir kokia yra bendrojo piliečių gėrio prasmė. Pagaliau, akistatose su krizėmis nelabai paliko aišku, kokia yra to „Lietuvos“ gėrio raidos perspektyva?
Atrodytų, šis samprotavimas yra labiau skirtas filosofuojantiems ekspertams, o ne paprastam žmogui. Visgi kiekvienam (kad ir savaip) suprantamas ir itin aktualus yra asmeninio gerbūvio raidos klausimas. Juk „kasdienės duonos“ maldavimas atrado savo svarią vietą net kasdienėje „Tėve mūsų“ maldoje. O ši malda mums primena ir esminę sąsają tarp gerbūvio ir žmogaus kilnumo.
Esu tikras: kas Lietuvos pilietyje įkvėps savivertę, tas sustabdys emigraciją, atkvies tėvynainius kurti ir kurtis Tėvynėje; nusivylusiam sugrąžins viltį.
Taip ir norisi labai jau lietuviškai atsidusti: tik Dievas mus išgelbės! Neabejotinai, Dievo vaidmuo šios problemos sprendime yra itin svarbus. Tik neturėkime iliuzijų apie tiesioginį Dievo įsikišimą: Dievo darbą turi atlikti Jo pašaukti skelbėjai.
Matyt, Lietuva jų pasigedo, jei jau mums ima rimtai rodytis, jog Dievas mus apleido – tiek daug Tėvynėje nusivylimo! Todėl melskimės, kad aukščiausiasis sužadintų daugiau pasišventusių krikščionių ir šiaip sąžiningų sielų, kurie ne tik išpildytų savo dvasinį pašaukimą, bet tuo pačiu atliktų ir pilietinę misiją - žadintų žmogiško orumo ir savigarbos jausmą.
Kitas svarbus savivertės sužadinimo veiksnys yra kultūra. Kultūra reiškia grožio kūrimą. Nieko mažiau ir nieko į šoną. Baisu nusikalbėti pačių kultūrininkų (tariamai, intelektualų) nuvalkiotomis frazėmis. Taigi kalbėkime ne apie kultūrą abstrakčiai, bet apie kūrėjus konkrečiai. Apie tuos, kurie kuria grožį ir kurie siekia perteikti bendrapiliečiams kilnumo pajautą ir oraus bendrabūvio viltį.
Pateiksiu pavyzdį. Akį patraukė šį šeštadienį LDK Valdovų rūmuose įvyksiančio Vilniaus Šv. Kristoforo orkestro koncerto plakatas. Jame, be kita ko, didelėmis raidėmis skelbiama: „Vilnius – Europos Metropolis“. Prisiminiau, kad ir Kristupo vasaros festivalio afišos visą vasarą teigė miestiečiams ir miesto svečiams, kad yra toks miestas, kuris turi ambicijų tapti Europos metropoliu.
Tad kokią kultūringos savivertės jausmą žadina „metropolio“ idėja? Metropolio titulas pirmiausiais įvardina ne miesto dydį, bet miesto vertę ir svarbą regiono mastu. Toks XVI-XVII amžiais buvo Vilnius – klestinčios valstybės sostinė. Jei sostinės titulas labiau nusako mieste sutelktą valdžią; tai metropolio – čia sutelkto piliečių sambūvio ir gerbūvio vertę.
Metropolis įvardija piliečių savivertės lygį, kurį akivaizdžiausiai iškalba kūrėjai.
Štai jie ir kalba kilniuoju būdu apie piliečių bendrabūvio vertę Vilniaus mieste. Miesto simbolį nešantis Kristupo festivalis ir Šv. Kristoforo orkestras grožiu skatina tūlą prieš pusamžį mieste lizdą susisukusį „sodų“ ar sodžių gyventoją sulygti su civilizacijos vertybėmis ir pagaliau tapti savo orumą uoliai išpažįstančiu miestiečiu bei piliečiu plačiąja prasme.
Jeigu kilni muzika pradėjo mus kviesti į kilnųjį pilietinį būvį, tuomet turime daug ir tikros vilties. Žinia, Vakarų metropoliai ir juose sutelkta civilizacija niekada ir nebuvo statomi pigiais šūksniais „nuo bačkos“.
