Ar paprastas pilietis Lietuvoje gali gauti pakankamai informacijos apie valdžioje esančių pareigūnų ir politikų pajamas? Kodėl žmones taip domina šios kategorijos asmenų pajamos? Ne vienas valdininkas ar politikas pyksta ir klausia: nejaugi įdomu skaičiuoti pinigus svetimose kišenėse?
Įsivaizduokime kiekvienas save šių asmenų vietoje, matyt, galvotume tą patį. Ir vis dėl to, teisinėse demokratinėse valstybėse valdžios asmenų pajamos visuomenei turi būti žinomos ir turi būti skelbiama atitinkama informacija. Bet ar viešai piliečiams prieinama informacija patenkina šį teisėtą poreikį žinoti?
Yra, matyt, trys priežastys, kodėl žinios apie politikų ir valdininkų gaunamas pajamas domina paprastą pilietį. Ir ne tik Lietuvoje.
Visų pirma, tai – smalsumas. Žmones domina tai, kas susieta su viršūnių gyvenimu. Ne tik politikos viršūnių. Verslo, o ypač šou, madų pasaulio, netgi šešėlinio verslo magnatų - taip pat.
Tai pasaulis, kur sukasi dideli pinigai ir spindi prabangus gyvenimas. Kaip kine, televizijoje ar žurnaluose su gražiais viršeliais. Žmonės žino, kad politikai gauna nemažas pajamas, palyginti su paprastu piliečiu, todėl domina ir jų dėka susikurtas gražus gyvenimas.
Antra priežastis siejasi su pirmąja. Tai – pavydas, nors neretai žmogus nenori to sau pripažinti. Pavydima gaunantiems geras pajamas jų gražaus gyvenimo ir slapta svajojama kada nors gyventi taip pat.
Jeigu ne patiems, tai bent norima, kad taip gyventų vaikai. O jeigu tai neįmanoma, tai nors į šį gyvenimą norima pažiūrėti žurnaluose, televizijos laidose. Ir išreikšti internetiniu komentaru pasipiktinimą, kad „anie“ per daug gauna. Nors ne vienas pats, jeigu būtų jų vietoje, gal siektų padidinti sau algą dar daugiau.
Dabar Lietuvoje viešai skelbiama informacija apie politikų ir valdininkų turtus turėtų visiškai patenkinti šių dviejų piliečių kategorijų poreikius.
Štai ir šiais metais, pažvelgę į tai, kas buvo rašyta žiniasklaidoje, matome, kad turtingiausiu politiku ir toliau lieka V.Uspaskichas, o Vyriausybėje tokiu yra kultūros ministras Š.Birutis.
Pasirodo, kad premjero A.Butkevičiaus sukauptas turtas yra beveik toks pats, kaip paprasto piliečio: keli šimtai tūkstančių litų, o Vyriausybėje yra ir visai neturtingų asmenų, tokių kaip žemės ūkio ministras V.Jukna, turintis turto vos už 8 tūkst. litų ir beturtę žmoną.
Gavę tokios informacijos piliečiai gali džiaugtis ar piktintis. Lietuvoje turto turintiems žmonėms yra pavydima. Kadangi neveikia teisėsaugos saugikliai, galintys užkirsti kelią neteisėtam valdžios asmenų praturtėjimui, ne vienas žmogus yra įsitikinęs, kad sukaupę daug turto yra nesąžiningi.
Ir palankiau vertina tuos, kurie gyvena kaip paprasti piliečiai, bei su pašaipa ar šypsena palydi informaciją apie visai beturčius Seimo ir Vyriausybės narius.
Ar algą iš mokesčių mokėtojų kišenės gaunantys ir galimai biudžeto lėšas skirstantys asmenys gyvena pagal pajamas? Ar skelbiamos deklaracijos leidžia tai suprasti?
Gerai nors, kad dabar yra skelbiama, kokią dalį politiko ir valdininko turto sudaro gautos paskolos ar kreditai iš banko. Turėdami šiuos duomenis, matome, kokia fikcija yra informacija, pavyzdžiui, apie milijoną, kurį turi jau buvęs Seimo pirmininkas V.Gedvilas ar užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
Atmetus milžinišką skolą, spaudžiančią šių politikų pečius, realų turtą gautume panašų, kaip deklaruoja premjeras.
Daug daugiau informacijos apie valdžios asmenų ketinimus skelbia duomenys apie galimai jų pačių paskolintą turtą.
Dažnai toks paskolinimas yra tik deklaruojamas be jokių teisinių dokumentų. Todėl, kaip teigia kovos su korupcija pareigūnai, neretai panašią informaciją į savo deklaracijas įrašo tie politikai ir valdininkai, kurie panašią pinigų sumą tikisi šešėliniu būdu uždirbti būdami savo pareigose.
Tokia suma yra ir garsiojo Abonento turto deklaracijoje, ir kai kurių kitų politikų, valdininkų, visų pirma, dirbančių savivaldybėse, nes ten užsidirbti šešėlinių pinigų yra daugiausia galimybių.
Jeigu norime, kad piliečiai galėtų efektyviau kontroliuoti, ar politikai, valdininkai, atsidūrę savo valdžios kėdėse, galimai neteisėtai nepraturtėja, turėtume matyti atskirai išskirtus duomenis apie jų darbines pajamas per metus, o taip pat galimybę matyti ir jų turto bei pajamų dinamiką per tą laiką, kol jie yra atsakingose pareigose.
Nors toks duomenų skelbimas būtų suderinamas su įstatymais, reguliuojančiais viešai skelbtinos informacijos turinį ir apimtį, politikai ir valdininkai delsia priimti šių teisinių dokumentų pataisas, kad piliečiai tokią galimybę turėtų. O visuomenėje, piliečių bendruomenėje, trūksta jėgos ir valios pareikalauti tokias pataisas priimti.
Todėl iki šiol turime situaciją, kai valdžia yra suprantama ne kaip svarbių valstybei ir jos piliečiams sprendimų priėmimo institucija, o tik kaip šilta kėdė, suteikianti galimybių praturtėti ir teisėtai, ir neteisėtai.
Dabar Lietuvoje skelbiama informacija apie politikų ir valdininkų pajamas tėra tik garo nuleidimas, suteikiant peno piliečių kalboms ir pykčiui, patenkinant pačių smalsiausiųjų interesą žinoti, bet tai niekaip neprisideda prie teisinės valstybės kūrimo, kur ir paprasti piliečiai, ir tie, kas valdžioje, yra vienodai atsakingi prieš įstatymą.
Tokia skelbiama informacija neleidžia piliečiams ir žiniasklaidai, pažvelgus į turto ir pajamų deklaracijas, suskirstyti patiems politikų ir valdininkų į tuos, kurie gyvena sąžiningai, ir tuos, kurie galimai gyvena kitaip.
Neteisėtas politikų, valdininkų ir jų artimųjų praturtėjimas, be atsakomybės prieš įstatymą, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės nusivilia savo valstybe.
Apie šį reiškinį ne pirmus metus žino Lietuvos žmonės, bet jo nesugeba pažaboti teisėsauga ir kitos valdžios institucijos.
Todėl būtina ir šio reiškinio pilietinė kontrolė. Ne dėl to, kad žinotume, kiek pinigų turi valdžios asmenys, o kad būtume tikri, jog iš mūsų ir valstybės kišenės pinigai neplaukia į šalį.
