Rytų Partnerystė yra sudedamoji Europos Sąjungos kaimynystės politikos dalis. Ji atsirado kaip atsakas Viduržemio jūros politikai, kurią plėtoti buvo suinteresuotos Prancūzija, Ispanija, Italija ir kai kurios kitos ES vakarų valstybės.
Europos kaimynystės politikai priklauso dešimt šiaurės Afrikos šalių, taip pat ir Sirija bei Izraelis, ir šešios Rytų Europos, išskyrus Rusiją, valstybės: Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Baltarusija, Moldova ir Ukraina.
Formaliai Rytų partnerystė buvo įsteigta tik 2009 m. Prahoje. Jos tikslas yra plėtoti gerus, patikimus santykius su ES kaimynais Rytų Europoje, siekiant abipusio saugumo ir stabilumo.
Rytų partnerystė kol kas rodo joje dalyvaujančių šalių kryptį - geografinę ir politinę orientaciją, kur jos ateityje norėtų būti. Vienoms šalims daugiau priimtina vakarietiška orientacija, galbūt, ateityje narystė Europos Sąjungoje, kitoms - draugiški santykiai su ES ir glaudesni santykiai su Rusija ir jos kuriama Euroazijos Muitų sąjunga.
Žinoma, Rusija su dideliu rūpesčiu stebi, kaip nuo jos siūlomos Muitų sąjungos nusigręžia jos artimiausi kaimynai, net NVS priklausančios šalys. Ir ne tik stebi , bet ir imasi prieš jas spaudimo priemonių.
Iš esmės Rusija be pigesnių dujų ne kažin ką turi pasiūlyti, todėl griebiasi prekybinio embargo politikos, ribojančios tam tikrų prekių įvežimą, pavyzdžiui vyną iš Moldovos ar šokoladą iš Ukrainos.
Kita vertus, nederėtų pervertinti Rusijos spaudimo. Vis dėlto galutinį žodį, priimant strateginius sprendimus taria konkrečių šalių piliečiai ir jų valdžia. Ten, kur ji yra labiau ryžtinga ir kur piliečiai labiau palaiko reformas ir vakarietišką orientaciją, spaudimas rezultatų neduoda.
Mūsų kaimynė Baltarusija, ištikima Rusijos sąjungininkė, jau seniai yra pasirinkusi Eurazijos muitų sąjungą. Neseniai ją pasirinko ir Armėnija, kuri Rusijoje daugiau mato savo draugą nei priešą.
Rusijai, galbūt, nereikėjo net per daug spausti Armėnijos valdžios, kad ji pasirinktų glaudesnę sąjungą su ja, o ne su ES, nes tik tokiu būdu tikisi išspręsti savo teritorines problemas, susijusias su Karabachu, kurį Azerbaidžanas laiko savo teritorija.
Pats Azerbaidžanas stengiasi laviruoti tarp Maskvos ir Europos Sąjungos, į kurią žvelgia palankiai ir siekia su ja kuo glaudžiau bendradarbiauti. Tačiau tai visai nereiškia, kad jis trokšta pyktis su Rusija, kad pasirašytų įpareigojančią sutartį su ES. Tokia jo pozicija tinka ir Europos Sąjungai, kuri dar nėra pasiruošusi naujų narių priėmimui Rytų Europoje.
Viena skurdžiausių Europos šalių Moldova, prieš karą buvusi Rumunijos provincija, neseniai atsikračiusi komunistų valdžios, nuo 2007 m. pareiškė norą jungtis prie ES. Jos siekį tapti ES nare visokeriopai remia Rumunija. Apie pusė visų Moldovos gyventojų turi Rumunijos pilietybę, nes Rumunijos įstatymai tokią teisę jiems suteikia. Tačiau Moldovos siekį tapti ES nare sunkina Padniestrės problema.
Moldovos valstybės dalis Padniestrė, kurioje gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, faktiškai nėra Moldovos valdoma teritorija, nes ten stovi Maskvos kontroliuojama karinė grupuotė. Mano galva, šią problemą gali išspręsti tik ES derybose su Rusija. Jos neišsprendus, kelias į ES Moldovai bus ir toliau užtvertas.
Kaip neseniai skelbė žinių agentūros, didžioji dalis, daugiau kaip pusė Gruzijos gyventojų, norėtų priklausyti ir Europos Sąjungai, ir NATO. Tačiau šiandien dar sunku pasakyti, kada šis Gruzijos žmonių noras gali tapti realybe.
Dalis Gruzijos teritorijos karo su Rusija metu rusų kariuomenės buvo užimtos ir „paskelbtos nepriklausomomis“. Rinkimus į parlamentą laimėjus milijardieriui Bindzinai Ivanašviliui, Gruzijoje sustiprėjo prorusiškos nuotaikos, atsirado įtampa tarp naujos valdžios ir pozicijos, tarp premjero ir prezidento. Dalis M.Saakašvilio reformų buvo sustabdytos. Spalio mėnesį įvyksiantys prezidento rinkimai iš dalies parodys, kokia linkme bus nusiteikusi eiti nauja Gruzijos valdžia.
Pati svarbiausia Rytų partnerystės dalyvė Ukraina pagal plotą yra didesnė už Prancūziją, o pagal gyventojų skaičių – apie 46 mln. - prilygstanti Ispanijai. Tačiau žmonės čia gyvena kur kas skurdžiau nei Lietuvoje, o nelygybė tarp oligarchų milijardierių, valdančių Ukrainos ūkį, ir paprastų mirtingųjų yra tiesiog milžiniška.
Neseniai Vilniuje pabuvojęs vienas iš opozicijos vadovų, pasaulio bokso čempionas V. Klyčko dabartinį Ukrainos režimą „Lietuvos rytui“ įvardijo kaip „kriminalinę finansinę grupuotę“.
Tačiau ši grupuotė, vadovaujama prezidento V. Janukovičiaus, pasiryžusi Vilniuje lapkričio mėnesį pasirašyti asocijuotos narystės sutartį su Europos Sąjunga, nepaisant Maskvos daromo spaudimo.
Atsilaikyti prieš Maskvos spaudimą Kijevui padeda neseniai paskelbtos geologų išvados, kad Ukrainoje rastų skalūninių dujų klodų užteks pilnai aprūpinti šalį 150 metų ir nereikės jų importuoti iš Rusijos.
Su sąlyga, jei Ukraina įvykdys ES iškeltas sąlygas: demokratizuoti savo teisinę bei rinkimų sistemas ir paleisti iš kalėjimo buvusią premjerę J.Tymošenko. Pastarosios sąlygos, geopolitiniais sumetimais Lenkija ir Lietuva iš esmės jau buvo atsisakiusios, kietai laikantis V. Janukovičiui.
Tačiau Vakarų šalys, ypač Vokietija ir Prancūzija, kurios apskritai yra prieš Ukrainos priėmimą į ES, nesutiko nusileisti V.Janukovičiui dėl J.Tymošenko paleidimo iš kalėjimo.
Sakydamas kalbą Niujorke, Jungtinėse Tautose, Ukrainos prezidentas V.Janukovičius viešai pareiškė, kad J.Tymošenko bus paleista. ES vadovai su pasitenkinimu spaudė rankas V.Janukovičiui po jo pasisakymo. Ukrainos apsisprendimas dėl ES yra itin svarbus jai pačiai. Geopolitiškai jis svarbus Rytų ir Vidurio ES šalims, ypač Lenkijai ir Baltijos šalims, kurios, Ukrainai tapus ES nare, pasijustų saugesnėmis.
Kita vertus, tokios didelės ir ekonomiškai atsilikusios valstybės priėmimas į ES pareikalaus nemažų finansinių resursų iš ES šalių senbuvių, tarp jų ir iš tų pačių Rytų ir Vidurio Europos šalių, dabar gaunančių didelę paramą Iš ES iždo. Tačiau ir po pasirašymo Ukrainos laukia ilgas kelias į tikrąją narystę, įtikinant visas ES šalis, kad ji yra verta būti Europos Sąjungoje.
Lietuvai nuo asocijuotos narystės iki įstojimo jis užtruko beveik 10 metų. Ukrainai pereinamuoju laikotarpiui teks įgyvendinti daug reformų ir gana skausmingų, atsisakant nuo glaudesnių ekonominių ryšių su Rusija ir kitomis NVS šalimis ir persiorientuojant į ES šalių rinką.
Tačiau perspektyvoje tai apsimokės. Ji greičiau modernės, jos ekonomika taps skaidresnė, o visuomenei atsivers didesnės galimybės gyvenant labiau demokratinėje šalyje, remiamoje Europos Sąjungos. Toks būtų optimistiškas scenarijus. Pesimistinius pateiks Ukrainos Europos Sąjungoje priešininkai.
