Veiksmo vieta: mylimas Užupis mano mylimame Vilniuje. Nugyvenęs savo amžių ir dalinai iškeltas „Audėjo“ fabrikas ir planai konvertuoti jį į prekybos centrą bei kitus objektus vilniečių poreikiams.
Ir vėl, kaip reikėjo tikėtis, nauja isterija apie tai, kaip ciniški vertelgos žudys Senamiestį.
Kai negalima pasakyti, kad planuojamas centras bus Senamiestyje (nes jis ten nebus), kai negalima tvirtinti, esą jis kam nors uždengs kokius nors vaizdus arba sudarkys panoramą (nes baisiau, nei pramoniniai pastatai miesto centre, jau nesudarkysi ir norėdamas), kai nėra jokių logiškų prieštaravimų, reikia išsitraukti viso pasaulio žaliųjų ir karoliukų apyrankėmis pasipuošusiųjų kortą. Girdi, jei vilniečiams pasiūlysi kažką patogaus greta Senamiesčio, tai jie visi ten ir puls, ir istorinis miesto centras išleis kvapą.
Užsidarys, sakoma, visos mielos parduotuvėlės, kepyklėlės, restoranėliai ir kavinukės, nebereikės ekologinio turgelio ketvirtadieniais prie Vilnelės, ir visi sugužės į metalo konstrukcijų dėžę su tinklinėmis picerijomis ir pigių batų sandėliais. „To miestiečiams nereikia.“
Ar taip bus, pakalbėsime netrukus. Tačiau net jei taip būtų, įsiklausykite į priešininkų mąstymo giją. Jei atidarysime naują prekybos centrą, visi ten važiuos. Turbūt ne varu varomi – statybų priešininkai nenorom pripažįsta, kad žmonės ten norės važiuoti (žinoma, tai šiek tiek kertasi su tvirtinimu, esą to niekam nereikia – jei nereikėtų, tai ir nebūtų problemos, naujasis centras stovėtų tuščias, ir nebūtų apie ką kalbėti).
Miesto gyventojas, turintis laisvo pasirinkimo teisę, nori pirkti ten, kur jis nori pirkti. Problema?
Žinoma, problema. Matote, jei jūs esate toks, ir manote, kad turite teisę laisvai rinktis iš variantų, kurių kiekvienas yra teisėtas ir netrukdantis kitiems, jūs klystate. Yra tokių, kas geriau už jus žino, ko jums galima ir negalima norėti. Jei galėtų sugalvoti, kaip galima būtų tai susieti su „viešojo intereso“ pažeidimu, sugalvotų, tačiau šiuo atveju tiesiog geriau už jus žino, ko jums reikia.
Tu, laisvas žmogau, uždirbi pinigus, ir sumoki mokesčius, kiek priklauso. Manei, kad tai, kas tau lieka, jau yra tavo sprendimo valioje? Nieko panašaus. Yra tų, kas pasistengs už tave nuspręsti, kur tavo litų labiau reikia, ir šiuo atveju juos reikia nešti mielesnėms mažoms įstaigoms, kurios nusipelno, nes yra mažos, silpnos ir tokios jaukutės.
Įsivaizduokite save perkant naują kompiuterį. Išsirenkate tai, kas jums patinka. Jau einate prie kasos. Staiga prieš jus išdygsta būtybė kietai sučiauptomis plonomis lūpomis ir ryžtingai sako pardavėjui: „ne, jis šito nepirks“. Kodėl? Todėl, kad šis kompiuterių gamintojas ir taip jau uždirba daug pinigų. Pirk šitą: gal ir ne visai tai, ko tau reikia, bet gamintojui labai sunku, jis mažas ir mielas. Jei nepirksi, jis nunyks. Nesvarbu, ko nori tu. Tavo pirkinys turi tarnauti didesniems visuomenės interesams.
Tai būtų neįsivaizduojama (kol kas). Tačiau kai man, tau, jam ir jai kažkas bando liepti pirkti vienur, o ne kitur, mes turbūt per retai atsisukame ir pakeliame balsą. Nes čia reikėtų užrikti: „Čia ne tavo pinigai, jei tau patinka pirkti kitur, eik ir pirk ten!“ Gal net ir stumtelėt būtų neprošal, kad daugiau nelįstų su savo pamokslais. O mes įpratome kentėti ir įsiklausyti, ką mums sako tie, kuriems labiausiai tinka patarlė apie kiaulę, maldos namus ir ten esantį altorių.
Tačiau šiuo atveju viskas dar bjauriau, nes remiamasi suklastotais argumentais. Girdi, Kaune ir Klaipėdoje tų miestų centrai mirė, nes ten pastatė didelius prekybos centrus.
Tai yra melas, ir jūs tai žinote. Klaipėdoje net ir minčių nebuvo apie didelį prekybos centrą, o Senamiestis jau atrodė taip, lyg visi būtų išėję į karą arba lyg aludariai būtų išprotėję ir paskelbę nemokamo alaus dieną be apribojimų, ir gyventojai išskubėjo prie daryklos vartų. Uostamiestyje buvo tuščia ir anksčiau.
Kai dėl Kauno, tai ten viskas dar paprasčiau: daug gyventojų emigravo, o tie, kas dar to nepadarė, iki centro tiesiog negali atvažiuoti dėl mėnulio kraterių gatvėse (tiesa, dėl tų pačių mėnulio kraterių jie negali nusigauti ir iki oro uosto, kad emigruotų, todėl čia viskas ne taip jau blogai). Na, o tie, kas pajėgia pasiekti Senamiestį, tiesiog ten nekeliauja, nes pagyvenę dešimtmetį mieste, kurio centre nebuvo nieko, išskyrus batų parduotuves, jie prarado viltį ką nors kito ten rasti.
Vilniaus Senamiesčio parduotuvės ir restoranai gyveno ir gyvens, nes tie, kas ten perka brangias prekes ir nepigiai valgo, taip daro visai ne todėl, kad netoliese dar nėra picerijos su cepelinais už keturis litus, ir ne todėl, kad tingėtų nuvažiuoti į prekybos centrą ir pasidžiaugti nuolaidomis. Jie ir dabar renkasi tai, kas jiems patinka, nes yra laisvi žmonės.
Kai kalbame apie laisvę, tai ne tik laisvė kalbėti gimtąja kalba, kelti trispalvę vėliavą ir netarnauti svetimos šalies kariuomenėje. Pasirinkimas, kur mums leisti savo pinigus ir pirkti prekes – taip pat mūsų laisvės dalis.
Ją riboti yra taip pat nepriimtina, kaip nurodinėti žmogui, kokios spalvos švarką turėtų vilkėti kitas žmogus, kad labiau atitiktų visuomenės interesą ir saujelės susireikšminusių laisvės smaugikų pomėgius.
