Prieš pat šiuos mokslo metus patvirtintoje Švietimo 2013–2022 metų strategijoje numatytas ambicingas tikslas – iki 20 proc. padidinti mokytojų vyrų dalį mokyklose.
Švietimo specialistai sutaria, jog tai duotų daug naudos mokykloms, pagerintų jose bendravimą, tikėtina, sustiprintų ir drausmę. Manoma, kad tai ypač praverstų berniukams, kuriuos dabar auklėja daugiausia moterys.
Suprantama, švietimui svarbiausia, kad kuo daugiau mokytojų – ir vyrų, ir moterų – būtų asmenybės.
Tačiau mokykloms reikalinga ir tam tikra lyčių pusiausvyra, atspindinti realią demografinę padėtį.
Mokyklų moteriškėjimas ateityje gali neigiamai atsiliepti ir visai visuomenei.
Lyčių lygybė, kuri ilgą laiką buvo suprantama kaip moterų teisių sulyginimas su ankstesniais laikais dominavusių vyrų galimybėmis, laikoma neabejotinu žmonijos laimėjimu.
Dabar vis daugėja sričių, kur vyksta atvirkštinis procesas – dominuoja moterys, o vyrų vaidmuo tolydžiai menksta. Šiam procesui daug įtakos turi ir švietimas.
Pasauliniai tyrimai rodo, kad mokytojos moterys berniukams dėmesingesnės, manydamos, jog mergaitės stropesnės ir pačios gali sėkmingiau išsiaiškinti dėstomus dalykus.
Bet toks dėmesys berniukams gali tapti ir meškos paslauga, nes girdėdami daugiau paaiškinimų jie mažiau nei mergaitės pratinami ieškoti atsakymų savarankiškai, neugdomas analitinis mąstymas.
Tai patvirtina mokinių žinių tyrimai – berniukai daugelyje sričių atsilieka nuo mergaičių, ypač skiriasi, pavyzdžiui, ketvirtokų skaitymo įgūdžiai.
Sunku pasakyti, ar didesnis vyrų mokytojų skaičius mokyklose padėtų suvienodinti mergaičių ir berniukų mokymosi lygį. Vis dėlto tikimasi, kad tai skatintų juos pasitempti, nes vyrai gal būtų jiems mažiau atlaidūs, labiau spaustų mokytis.
Kai kurie pedagogikos specialistai viliasi, kad vyrai galėtų sustiprinti ir drausmę mokyklose.
Tyrimai rodo, kad jie labiau nei moterys pasisako už mokinių disciplinos griežtinimą, palankiau vertina fizinių bausmių taikymą.
Aišku, fizinių bausmių niekas į Lietuvos mokyklas negrąžins. Bet vyrai galėtų drausminti nepaklusti linkusius mokinius ir be prievartos, vien savo buvimu, nes tai turėtų psichologinį poveikį. Fizinė jėga, kai kurių vaikų akimis, gali didinti mokytojo autoritetą.
Nekyla abejonių, kad didesnis vyrų skaičius išeitų mokykloms į naudą, bet kol kas neaišku, kaip būtų galima siekti šio tikslo. Švietimo strategija nepateikia atsakymų į šį klausimą.
Vis mažėjant mokinių skaičiui, Lietuvoje justi mokytojų perteklius. Būtų netinkamas būdas didinti vyrų dalį mokyklose iš darbo atleidžiant pirmiausia moteris. Tai būtų šiurkšti diskriminacija.
Be abejo, įstatymai neleidžia teikti pirmenybės vyrams ir įdarbinant baigusius mokslus jaunuosius specialistus. Jokių privilegijų jiems negali būti taikoma ir priimant studijuoti pedagogikos mokslų.
Todėl realiai lieka nedaug priemonių, kuriomis būtų galima skatinti vyrų mokytojų gretų gausėjimą.
Ko gero, efektyviausias būdas pritraukti vyrus į mokyklas – didinti mokytojų algas. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl jie nesirenka pedagogo profesijos, – menkas atlygis, palyginti su daug dvasinės energijos ir nervinės įtampos reikalaujančiu darbu.
Tačiau didinti mokytojų atlyginimus sparčiau nei kitų profesijų atstovams valstybė įstengtų tiktai tuomet, jei Lietuvos ekonomika imtų smarkiai augti, o biudžetas gerokai išsipūstų. Vargu ar tokie geri laikai šaliai ateis artimiausiu metu.
Mokytojo darbo patrauklumą vyrams mažina ir visuomenėje įsigalėjęs stereotipas, kad tai moteriška profesija. Padėtį būtų galima šiek tiek pakeisti pabrėžiant, kad turtingose šalyse pedagogais dirba daug vyrų.
Daug labiau vyrai būtų skatinami eiti dirbti į mokyklas, jeigu visuomenėje kiltų pats pedagogo profesijos prestižas.
Vyresnės kartos žmonės dar prisimena, kaip mokytojai buvo gerbiami tarpukario Lietuvoje. Jie buvo laikomi šviesuomene, didžiuliais moralės autoritetais.
Dabar, kai nemaža dalis visuomenės įgyja aukštąjį išsilavinimą, sunku tikėtis, kad į mokytojus bus žvelgiama taip pagarbiai kaip anuomet.
Vis dėlto didesnis valstybės dėmesys mokytojo profesijai gerintų jos įvaizdį, ypač jei politikai dar ir tesėtų savo pažadus.
Švietimas nuolat vadinamas prioritetine sritimi. Ši Vyriausybė taip pat žada atkurti pedagogo profesijos prestižą. Jos programoje yra ir konkretus įsipareigojimas – padidinti vidutinį mokytojo darbo užmokestį iki lygio, viršijančio šalies atlyginimų vidurkį.
Jeigu tai pavyktų įgyvendinti, mokytojo profesijos populiarumas savaime išaugtų.
Tačiau jei ir tokie pažadai nebus ištesėti, strategijų kūrimas dešimtmečiui teliktų tuščias svaičiojimas.
