Muitinių ir pieno karą lydi vis drąsesnė ir agresyvesnė įvairaus plauko Rusijos politologų retorika. Kad Lietuva prašosi smūgio, kad jai laikas suvokti, jog LDK jau 500 metų kaip nebeegzistuoja – pastaruosius išminties perlus portale rubaltic.ru žarstė politologu pristatomas Sergejus Michejevas. Tiesa, rimti Rusijos politikai, nuo kurių sprendimų priklauso šios valstybės veiksmai, nieko panašaus nesako.
Bene agresyviausiai šneka Rusijos vartotojų teisių gynimo tarnybos „Rospotrebnadzor“ vadovas Genadijus Oniščenka, pirmadienį davęs nurodymą stabdyti Lietuvos pieno įmonių produkcijos įvežimą. Ką iš tiesų reiškia tokia Rusijos retorika ir kur veda tokie ekonominiai veiksmai, lrytas.lt kalbėjosi su politologu Tomu Janeliūnu.
- Ekonominius Rusijos veiksmus prieš Lietuvą pastaruoju metu gana dažnai lydi labai agresyvi Rusijos politologų retorika. Švaistomasi net užuominomis apie karinius veiksmus prieš mūsų šalį. Kiek tokių garsiai šūkaujančių politologų nuomonė atspindi tikrąsias už politiką atsakingų Rusijos valdžios atstovų nuotaikas?
- Sunku spręsti, ar iš tikrųjų tai yra daroma tiesioginiais paliepimais iš valdžios institucijų. Aš abejočiau. Tačiau aišku, kad dalis politologų bando pataikyti ir įtikti Kremliaus pozicijai, nes nuo to, matyt, priklauso ir jų galimybės reikštis Rusijos viešojoje erdvėje. Tas agresyvumo skatinimas gali būti laikomas dalimi bendro spaudimo iš Rusijos pusės. Spaudimas - ne tik tai, kas dabar daroma mūsų pasienyje dėl pieno produktų blokados, bet kartu ir informacinis, psichologinis spaudimas.
- Kiek apskritai realu, kad tas „pieno karas“ išvirstų į tikresnį, nebe ekonominį karą? Ką reiškia šalia Lietuvos Rusijos bendrai su Baltarusija atliekamos karinės pratybos, kaip užpulti Lietuvą, pasiekti Kaliningrado sritį?
- Tokios pratybos jau nebe pirmos. Jos buvo suplanuotos kur kas anksčiau, negu prasidėjo visi šitie veiksmai. Tiek šiose pratybose, tiek ir anksčiau vykusiose yra buvę įtarimų, kad tai nėra tikrai antiteroristinės operacijos, kaip skelbiama oficialiai, bet netgi ir puolamosios, planuojamuose kariniuose scenarijuose bandant pereiti per Baltijos šalių teritoriją iki Kaliningrado.
Į jas, be abejo, reaguoja ir NATO, rengdami savo karinius planus, kaip galėtų būti vykdoma Baltijos šalių gynyba. Bet aš tikrai nemanyčiau, kad dabartinė situacija dėl politinio-psichologinio spaudimo, tam tikrų prekybinių karų galėtų peraugti į kažkokius labai rimtus susidūrimus. Jeigu galvotume, kad viskas yra dėl padidėjusios įtampos, susijusios su Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimu Vilniuje, Lietuva visgi yra šalutinė žaidėja.
Aišku, ji sulaukia dėmesio dėl to, kad pirmininkauja ES, kad aktyviai pasisako už asociacijos sutartį su Ukraina ir kitomis šalimis. Bet didžiausias spaudimas šiuo metu yra daromas pačiai Ukrainai. O Lietuva yra tiesiog įspėjama, galbūt iš tam tikrų įpročių bandoma parodyti, kad Rusijai ne vis vien, kaip yra elgiamasi, ne vis vien, kad yra kišamasi neva į jos įtakos sferą, ne vis vien, kad bandoma pervilioti Ukrainą ES link. Visi tie metodai yra tradiciniai Rusijos kieto žaidimo pavyzdžiai, kurių iki šiol vis dar neatsisakoma.
- Kokias priemones Rusija šiuo metu taiko Ukrainai?
- Taikomos tos pačios prekybinės priemonės, jos jau prasidėjo nuo vasaros pabaigos. Buvo uždrausti ir šokolado gaminiai, ir kai kurie žemės ūkio produkcijos gaminiai. Buvo perspėta, kad nuo lapkričio 1 dienos gali būti įvedami papildomi tikrinimai vos ne visiems kroviniams, keliaujantiems iš Ukrainos į Rusiją. Taip pat užsiminta, kad bus imtasi tam tikrų tarifų peržiūrėjimo, jeigu Ukraina pasirašys asociacijos sutartį. Taigi, grasinama netgi konkrečiais finansiniais veiksniais.
- Bet analogiški ekonominiai veiksmai prieš Gruziją 2008 m. baigėsi kariniais veiksmais. Kiek tai realus scenarijus Ukrainos ar Lietuvos atžvilgiu?
- Tai visiškai kitokio pobūdžio dalykai. Lietuva apskritai, būdama ES ir NATO nare, turi kur kas daugiau priemonių reaguoti net ir į palyginti švelnius spaudimus ir per ES, ir per Pasaulio prekybos organizaciją. Gali prašyti elementariai paaiškinti, kuo remiantis yra taikomos tam tikros prekybinės sankcijos. Juo labiau Rusija niekaip negalėtų rizikuoti kelti dėl šito kažkokias karines provokacijas.
Tačiau psichologinis spaudimas Ukrainai ir įtampa su Ukraina iš tikrųjų yra kur kas didesnė. Netgi teko matyti Rusijoje skelbiamų pranešimų, kad neva Ukrainoje vyksta karinių pajėgų dislokavimas šalia Ukrainos-Rusijos sienos, kad vyksta kažkokios pratybos. Taip tarsi rodoma, kad patys ukrainiečiai yra pasirengę kažkokiam kariniam konfliktui. Aišku, visa tai greičiausiai yra absoliuti nesąmonė, tačiau psichologine prasme tai didina įtampą, ir priešiškumas tarp šitų šalių jau yra pasiekęs pakankamai aukštą politinį lygį.
- Rusijos politologų retorika labai suagresyvėjo po Rusijos politinės sėkmės dėl Sirijos cheminio ginklo. Vaidindama didžiąją taikdarę, Rusija tuo pat metu įžūliai kalba apie galimus karinius smūgius Lietuvai, Baltijos šalių okupacijos pakartojimą. Žinoma, tai visiška sąmokslo teorija – bet gal jie gali žinoti apie kokius nors užkulisinius susitarimus tarp Rusijos ir JAV, ir dėl to jaučiasi tokie drąsūs?
- Aišku, šitas tarptautinis laimėjimas kažkiek padidino Rusijos diplomatų pasitikėjimą, tačiau Ukrainos pakankamai akivaizdus judėjimas ES link kaip tik rodo, kad galbūt netgi svarbesniuose klausimuose Rusija praranda savo įtaką. Tai rodo ir tam tikrą desperaciją, kad taip garsiai ir agresyviai Rusijos portaluose dėstomos nuomonės apie tariamą Lietuvos agresyvumą arba bandymus kalbėti apie Kaliningrado blokadą.
Tai liudija ne diplomatinį pranašumą ir gebėjimą pakreipti įvykius sau naudinga linkme, o nesugebėjimą to daryti. Priešingu atveju viskas būtų daroma žymiai tikslingiau, efektyviau. Įtaka, spaudimas Lietuvos politikams būtų daromas per neviešus kanalus. Tai, kad dabar viešumoje drabstomasi tam tikrais purvais, yra greičiau desperacijos išraiška, o ne pasitikėjimo savo galimybėmis.
- Kokia turėtų būti teisinga Lietuvos reakcija į visą tą ekonominį ir psichologinį spaudimą? Kartais pasigirsta nuomonių, kad vertėtų mums imti remontuoti į Kaliningradą vedantį geležinkelį ar kokius nors vamzdžius. Ar būtų teisinga imtis tokių priemonių?
- Visiškai ne. Tai parodytų, kad mes patys leidžiamės į tokias provokacijas. Tai suteiktų pretekstą Rusijai dar labiau iškelti argumentus, kad Lietuva yra necivilizuota šalis ir prieš ją reikia taikyti dar aktyvesnes priemones. Tos mūsų teorinės galimybės kažką užblokuoti apskritai neturėtų būti diskutuojamos viešoje erdvėje.
Ministras Linkevičius padarė klaidą, net užsimindamas apie tas teorines diskusijas, nes, kaip matėme, Rusijoje tai buvo išversta į visiškai priešingą pusę, neva Lietuva svarsto galimybes kažką tokio daryti.
Niekas nesvarsto ir, manau, niekas nedarys to apskritai. Visi supranta, kad tai būtų labai tinkamas pretekstas Rusijai tai pakreipti sau naudinga linkme, pavaizduoti Lietuvą kaip nesilaikančią tarptautinių susitarimų, reaguojančią pernelyg radikaliai į neva tiktai techninius sunkumus muitinėse arba pieno produktų kontrolės srityje. Į tokį karą įsivėlę, mes tikrai pralaimėtume ir sulauktume žymiai daugiau žalos negu naudos. Tikrai neišgąsdintume Rusijos ir nesulauktume dabartinio spaudimo atšaukimo.
- Išeina, kad Rusija netgi norėtų, kad Lietuva imtų blokuoti Kaliningradą?
- Manau, kad tokios provokacijos visiškai įmanomos.
- Kokia ES pozicija dėl viso šito? Jos narė ekonomiškai nukenčia, bet sąjunga tyli ir aiškiai nepasisako.
- ES institucijos yra informuotos apie šituos įvykius – ir Europos Komisija žino, ir mūsų europarlamentarai Europos parlamente kelia šituos klausimus į viešumą. Europos žiniasklaidoje jau pasirodė reportažų apie šituos dalykus. Aišku, Europa yra pakankamai didelė, ir joje reakcija į tokius dalykus neateina labai greitai.
- Kaip manote, ar toks Rusijos elgesys pasibaigs, kai Lietuva baigs pirmininkauti ES, ar kai įvyks Rytų partnerystės viršūnių susitikimas?
- Bent jau įtampa turėtų nuslūgti. Jeigu visi tie dalykai yra paremti politiniais motyvais, aš manau, kad po to politinė įtampa turėtų nuslūgti ir daugiau ar mažiau grįžti į normalias vėžes.
- Ar viršūnių susitikimo rezultatai gali nulemti tolesnį Rusijos elgesį su Lietuva?
- Abejoju. Su Lietuva, manau, tai mažai ką turės bendro. Galima tikėtis labiau Rusijos santykių su ta pačia Ukraina pokyčių, taip pat Moldova, Gruzija. Būtent šios šalys gali labiausiai patirti Rusijos politikos pokyčius.
