Žiniasklaidoje plačiai paskleista D.Grybauskaitės traktuotė, kad „ši situacija – pirmas rimtas išbandymas jau beveik metus dirbančiai Vyriausybei“. Kodėl toks suskirstymas į „gerus“ ir „blogus“ veliasi kaip plaukas gomuryje?
Atsiverčiu Konstitucijos 84 str. pirmąjį skirsnį ir skaitau: „Respublikos prezidentas: sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“ Parašyta, kad „kartu vykdo“. Neparašyta, kad prezidentas panaudoja keblias užsienio politikos situacijas vidaus politinėms kovoms.
Juolab nėra leidimo valstybės galvai panaudoti užsienio politikos realijas rinkimų kampanijai, kurioje ta galva gali nuvirsti konkurencinėje kovoje su Vyriausybės galva.
Konstitucija nurodo abiem galvom veikti kartu ir spręsti problemas. Kas D.Grybauskaitė trukdo paklusti pagrindiniam šalies įstatymui? Manyčiau, priežastys net dvi.
Pirmiausia, užsienio politiką prezidentė iš tiesų numatė pasikinkyti rinkimams, nepaisydama pasekmių tiems „mažutėliams“, kurie galės patys suvalgyti savo sūrius, dešras ir žuvies pirštelius ant sienos su Rusija.
D.Grybauskaitė mėgins situaciją aštrinti taip, kaip ją moko ir pataria „bombikių sprogdinime“ labiausiai patyręs jos patarėjas Vytautas Landsbergis.
Ji pūs vieną dūdą su Kremliumi, kuris žino, jog maisto karas su Lietuva neprivers rusų badmiriauti, bet užtai esmingai pakenks Lietuvos ekonomikai.
Antra, D.Grybauskaitė niekada nepranešė, jog apsigalvojo ir staiga nuoširdžiai įtikėjo Valdo Adamkaus „proamerikietiška“ užsienio politikos linija, kuri buvo nukreipta į Rytų partnerystę, pastangas atplėšti nuo Rusijos įtakos Ukrainą, Moldovą, padėti Gruzijai gauti Europos užtarimą.
Visiškai priešingai. Dar kadencijos pradžioje D.Grybauskaitė kritikavo tą politiką kaip Lietuvai, esą, nenaudingą bendradarbiavimą „su visokiais ubagais“.
S.Daukanto aikštės „adamkėjimas“ nebuvo paskelbtas ar argumentuotas. D.Grybauskaitė tiesiog vieną dieną atsidūrė JAV prezidento B.Obamos spaudos konferencijoje, kurioje jis atsakinėjo į klausimus apie Siriją, bet nesugebėjo ištarti moters, sėdėjusios jam iš kairės, pavardės.
O gal tyčia neištarė, nes buvo vis dar piktas dėl CŽV slaptųjų kalėjimų paieškos Lietuvoje, kuri ūmiai prasidėjo po D.Grybauskaitės triumfo rinkimuose prieš ketverius metus?
Kaip ten bebūtų, tačiau iškart po tos spaudos konferencijos prasidėjo atidžios Lietuvos vežėjų dokumentų patikros pasieniuose su Rusija, kol galiausiai viskas išvirto į pačią tikriausią ekonominę blokadą.
Ar D.Grybauskaitė, kaip pareigūnė, atsakinga už užsienio politiką, bent pajudino pirštą, kad tos problemos spręstųsi, o ne aštrėtų?
Ne, ji delegavo savo atsakomybę konkurentui dėl prezidento posto, puikiai suprasdama, kad Rusijos ekonominis karas su Lietuva yra ir Ukrainos atgrasymo nuo Rytų partnerystės akcija, niekaip nesusijusi su tariamu bakteriniu lietuviško maisto užterštumu.
Vienas Rusijos interneto komentatorius ta proga pajuokavo, kad Kremliaus politinį veterinarą G.Oniščenką būtų galima siųsti ir į Marsą – kaip mat rastų bakterijų, jei tik V.Putinui reikėtų.
Prisimenu, kai Rusija ėmė kariauti su Lietuvos pienininkais prezidentės kadencijos pradžioje, ji pakėlė telefono ragelį. Paskambino į Kremlių, po to viešai išbarė pienininkus, kad tie kažko į pieną pribėrė, šie panosėje paburbėjo neva atsiprašymą.
Rusijos valdžios „orus veidas“ buvo išsaugotas, o kamštis pasienyje – pramuštas. Dabar D.Grybauskaitė V.Putinui neskambina. Kodėl? Gal anas pakeitė numerį? Ne, tiesiog bendras Kremliaus ir S.Daukanto aikštės interesas dabar yra aštrinti situaciją.
Ar Lietuvos Vyriausybė gali savarankiškai, D.Grybauskaitei varant kitą liniją, išspręsti ekonominės blokados problemą kaip ūkinę?
Ypač, jei prezidentė su visais jos asmeniniais ryšiais tiek Maskvos aukščiausiuose sluoksniuose, tiek Briuselyje, „nusiplovė rankas“?
Didžiai tuo abejoju. Kai tarptautinės įtampos verčiamos kovos dėl valdžios įnagiu, tai tikra dovana Kremliui. Vilniuje turėdama didžiausias diplomatines ir žvalgybines pajėgas prie Baltijos, Rusija pamėgins išspausti didžiausi naudą iš tokios S.Daukanto aikštės pozicijos. Kokia tai pozicija? Konservatoriška! Kuo blogiau, tuo geriau.
O po to kas, tvanas? Ne, po to jie vėl susės su Garbaravičiais ar jų rusiško energetinio biznio įpėdiniais prie stalo ir švytėdami švęs pergalę, kaip tada, 2009 m. gegužės 17 naktį.
