Lietuva, regis, nebeprisimena juvelyrinių M.Kalniečio perdavimų. Pamiršo žudančius L.Kleizos tritaškius. Nekalba apie aštrius R.Seibučio prasiveržimus. Visų dėmesys – į LKF dramą.
Bet iš tiesų tai viso labo muilo opera, kuri galėtų būti pavadinta, pavyzdžiui, „Neišeisiu, jei išeisi tu”, „Neliksiu, jei neišeisi” arba „Pasižiūrėk į save”. Jau net sunku pasakyti, kam skirti šio kūrinio režisieriaus laurus.
Galbūt LKF prezidentui A.Saboniui, kuris pirmasis ištarė „nekenčiu intrigų ir jose nedalyvausiu”? Gal treneriui J.Kazlauskui, kuriam, ko gero, net miegoti neleidžia asmeninė neapykanta LKF generaliniam sekretoriui M.Balčiūnui? Gal autorius – pastarasis, nupirkęs žiniasklaidą?
O gal yra dar kas nors, kurio nematoma ranka manipuliuoja apskritai visais šio serialo kūrėjais?
Padūsavusi dėl A.Sabonio pasitraukimo krepšinio visuomenė stebi naujus muilo operos epizodus – kiek rinktinėje uždirbo J.Kazlauskas, ką M.Balčiūnas rezgė treneriui ir LKF prezidentui už nugaros, kaip pastarieji savavališkai paskyrė P.Motiejūną šalies rinktinės vadovu, kokį š... pastarasis pylė ant pagrindinio rinktinės rėmėjo A.Guogos. Galima vis tęsti, o pabaigos nematyti.
Susidaro įspūdis, kad A.Sabonio aplinkos sukeltos revoliucijos tikslas buvo pakirsti M.Balčiūno autoritetą.
Jei išties taip, tas šūvis – smarkiai pro šalį.
Nors generaliniam sekretoriui klausimų apie 2011-ųjų Europos čempionato rengimą tebeturi prokurorai, jis pats tvirtina, kad viską darė teisėtai ir greit esą subliūkš paskutiniai kaltinimai.
O kirviai, kuriais prieš M.Balčiūną dabar mojuoja jo oponentai iš krepšinio pasaulio, išvis atrodo atšipę.
Juk A.Sabonis galėjo iškart viską sustatyti į vietas pasakydamas, kuo jam netinka ir kaip krepšiniui kenkia M.Balčiūnas.
Tačiau ne – pasakė, kad traukiasi paveiktas kritiškai nusiteikusios žiniasklaidos, pridūrė, kad nekenčia intrigų, ir trenkė durimis taip užvirdamas tikrą intrigų katilą.
Kiek patylėjęs J.Kazlauskas netruko įvardyti M.Balčiūną visų Lietuvos krepšinio bėdų bėda – intrigantu, dėl kurio buvo priverstas išeiti A.Sabonis ir dėl kurio traukiasi pats treneris ir rinktinės vadovas.
Bet vėlgi – J.Kazlauskas nepateikė jokių mirtinų M.Balčiūno nuodėmių. Tik tą pačią versiją, kad jis galėjo užsakyti kritiškus straipsnius apie rinktinės žaidimą.
Temą apie tai, kad rinktinė turi būti nekritikuojama, pratęsė P.Motiejūnas, irgi kaltinęs M.Balčiūną ir savo darbą dirbančią žiniasklaidą. Šis krepšinio veikėjas ypač praleido progą patylėti.
Muilo operos žiūrovai tuoj pat sužinojo, kad P.Motiejūnas rinktinės vadovu tapo neteisėtai – be LKF vykdomojo komiteto pritarimo, o susitarus A.Saboniui ir J.Kazlauskui. Taip pat buvo prisimintas P.Motiejūno sėdėjimas ant dviejų direktoriaus kėdžių: LKF vykdomojo ir Kauno „Žalgirio” klubo.
Pats P.Motiejūnas apsimeta, kad šioje situacijoje nematė jokių dviprasmybių. Bet ar įmanoma, tarkime, Ispanijos krepšinio federacijos viršūnėje nutūpti žmogui, kuris tuo pat metu būtų Madrido „Real” klubo vadovas? Nesunku nuspėti, kokį vėją dėl tokio skandalo pakeltų kiti ACB lygos klubai.
O Lietuvos krepšinyje – nieko tokio. Čia visi gali daryti viską, tad darosi nelabai aišku, kas už ką atsakingas.
Rinktinės ūkiniais reikalais – draudimu, treniruočių stovyklomis, kelionėmis, viešbučiais – LKF pasirūpino. Tarsi ir aišku, kad tokiu atveju žaidėjų užduotis yra žaisti, o trenerio – treniruoti.
Bet P.Motiejūno įvairiapusio vadybininkavimo pavyzdys tikriausiai įkvėpė J.Kazlauską užsiimti ne tiktai rinktinės žaidimu, bet ir tuo, kas turėtų vadovauti LKF.
Kitas legendinis krepšininkas S.Jovaiša taikliai pastebėjo: „Man juokinga, kai treneris rūpinasi, ar generalinis sekretorius gali įmesti baudą.
Tegul rūpinasi, ar R.Javtokas gali įmesti tą baudą.”
Rūpintis tik tuo, kuo ir privalėtų, J.Kazlauskui nelabai galėjo liepti net A.Sabonis. Nes garsiausias visų laikų mūsų krepšininkas, stovėdamas prie federacijos vairo, daugybę dėmesio skyrė ne šalies krepšiniui apskritai, o vienam klubui – „Žalgiriui”.
Nors krepšinio atsistatydinimų karštinė lyg ir prislopo, sunku nuspėti, kiek dar truks LKF muilo opera. Mat atsistatydinęs J.Kazlauskas užsiminė, kad gal ir neatsistatydins, jei atsistatydins M.Balčiūnas.
O pastarasis sako esąs samdomas darbuotojas, dabar jau atstatydintas, tik sumaišties metu užtikrinantis sklandžią federacijos veiklą. Ir čia pat rodo pirštu į LKF konferenciją: būtent ji įgaliota spręsti, kas bus (ar bus?) kitas prezidentas ir generalinis sekretorius.
Tuo, kokius pridegusius puodus dabar matome LKF virtuvėje, lieka tik stebėtis. Ir tuo pat metu džiaugtis, kad mūsų rinktinė kažkaip sugebėjo tapti Europos vicečempione.
Bet jei kiekvienas iš dabartinės muilo operos dalyvių būtų sąžiningai atlikęs savo darbą, o ne baksnojęs kitiems, galbūt būtume tapę ir čempionais.
