Galima būtų kvatoti iki sąmonės netekimo, bet liūdna sieloje. Ir kaip tokie taip greitai dauginasi?
Savo asmenines vertybes, kuriose, matyt, pagarba žodžio laisvei užima pavainikio vietą, L.Graužinienė turėtų palikti už Seimo ir savo kabineto ribų.
O atsivertusi Visuomenės informavimo įstatymo II skyrių „Informacijos laisvė ir jos apsauga” galėtų susipažinti su 9 straipsniu: „Kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką.”
Bet šaltiniai teigia, neva ją užgavo Lietuvos televizijos laidos „Teisė žinoti” vedėjos Ritos Miliūtės nepagarbus elgesys.
Nesimatė pagarbos Seimo pirmininkei? O už kokią veiklą ta pagarba turi būti rodoma? Kad bėgo į Maskvą šmeižti Lietuvos? Ar, kad toje laidoje L.Graužinienė vis išsisukinėjo nuo rimtų, pagrįstų klausimų lyg koks žaltys. Jeigu jau ponia eina į laidą ir dar į Lietuvos televiziją, būk maloni ir pasikaustyk, pasiruošk, nes baigsis kaip su Birute Vėsaite. Vienu žodžiu, pagarbą reikia užsitarnauti. Postas nesuteikia jokios teisės reikalauti pagarbos.
Kyla pagrįstas klausimas, kodėl Seimo valdybos nariai, politikos senbuviai neinformavo ir neinformuoja L.Graužinienės apie šiuos įstatymus ir nuostatas? Tai bloga žinia ne tik žiniasklaidai, bet ir mums visiems. Ar tai reiškia, kad dvidešimt treji metai demokratijos, žodžio laisvės, visuomenės teisės į informaciją teigimas ir kova už šias laisves ir teises Seime yra niekas kitas, kaip tik apsimetinėjimas?
Seime ne tik pagarbos žodžio laisvei, bet ir įstatymams nesimato. Juk P.Gražulį vėl nuo teisingumo išgelbėjo. Po DP (leiboristų) Seimo nario V.Gapšio nuvertimo iš Seimo pirmininko pavaduotojo posto jau lyg ir galima buvo vaizduoti, jog nepakantumas vietiniams Seimo nusikaltėliams tampa norma, žiūrėk, tenka apsirikti.
Tiesą sakant, gaila tiek laiko ir žodžių skirti tokiems iki kaulo įgrisusiems nukrypimams nuo svarbių įvykių visuomenėje, prieš kuriuos išsišokimas prieš žurnalistus, savęs sureikšminimas atrodo menkas, apgailėtinas. Juk Rusija vis nerimsta. Gal Seimo pirmininkė kažką sugalvotų šiuo klausimu? Pasišnekėtų su savo analogu Rusijos Dūmoje, paverktų jam (Kremliui) ant peties, nes tokią patirtį jau turi.
Gal, sakau, ir susimylėtų, nutrauktų pieno-sūrių-dešros-transporto-įdėjų blokadą. Gal nustos šmeižti Sausio 13-osios aukas ir Lietuvą. Va čia tai bent būtų L.Graužinienė! Va čia tai bent Seimo pirmininkė! Mūru už L.Graužinienę prieš R.Miliūte stočiau!
Seimo pirmininkė, jeigu nuspręs nekreipti dėmesio į mano, pagal jos modelį tikriausiai netinkamo žurnalisto patarimus, turėtų bent išklausyti psichologo, buvusio Seimo nario pono G.Navaičio pastebėjimus, apie savęs sureikšminimą. Tokia neadekvati reakcija turėtų kelti nerimą bet kam. Man regis, toks keistas demokratinėje šalyje elgesys yra tik bandymas kompensuoti nemokėjimą bendrauti su žiniasklaida. Tai siekis nukreipti dėmesį nuo politinių žinių, politikos supratimo, Seimo pirmininko darbo ypatumų pažinimo stokos.
Ir su žiniasklaida reikia mokėti bendrauti, Seimo pirmininke. Jeigu jau manoma, kad bendraujama su neprofesionaliu žurnalistu, tai nėra ko kristi iki tokio paties lygio valstybės pareigūnams. Primityviai besišaukiant pavojingų apribojimų „Teisei žinoti“. O ne reikalauti riboti žurnalisto laisvę į kritišką nuomonę ir jos teigimą.
Siūlau čia pat susipažinti su Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Etikos komisijos pirmininko V.Trofimišino pastebėjimu: „Žurnalistinio darbo kokybės klausimas negali būti keliamas kaip laisvės suteikimo sąlyga. Priešingai, tik laisva žiniasklaida gali būti atsakinga, o savitvarka ir kokybiškos žurnalistikos palaikymas yra papildomi šios laisvės garantai.“
Taip, kad jeigu jau labai neįtiko žurnalistas, galima kreiptis į tokio galimai neprofesionalaus žurnalisto redakciją arba Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją privačia tvarka.
Bet šiuo atveju reikalaujama mesti lauk ne vienai televizijai gėdos nepadarysiančią tikrą profesionalę. Todėl mano patarimas poniai Seimo pirmininkei būtų palikti autoritarinę Loretą Graužinienę ten, kur jai ir vieta: už Seimo durų. Gal ir pagarba po truputi atsiras?
P.S. Déjà vu… Regis jau kažką panašiai esu rašęs apie buvusį Seimo pirmininką A.Valinską. Kaip baigėsi su juo, jau žinoma.
