Atrodytų, tokių klausimų net neturėtų kilti, nes atsakymai į juos turėjo būti seniai žinomi ne blogiau už Konstitucijos tiesas.
Juk tai, kad Rusija yra neprognozuojama valstybė, o ekonominio spaudimo svertus itin mėgsta netikėtai panaudoti politiniais tikslais, – sena tiesa, kurią pati Lietuva ne kartą patyrė savo kailiu.
Vienas tokių kartų buvo tuomet, kai D.Grybauskaitė buvo ką tik tapusi šalies vadove ir skelbė naują užsienio politikos, orientuotos į pragmatišką draugystę su Rusija, kursą.
Ilgai nelaukdama prezidentė paskambino į Kremlių savo tuomečiam kolegai D.Medvedevui, kartu išpeikė taikiklyje atsidūrusius pienininkus, kad jie tiekia į Rusiją nekokią produkciją.
Nežinia, ar problema buvo išspręsta būtent dėl šių veiksmų, tačiau D.Grybauskaitė tą savo žingsnį kuo plačiau išreklamavo.
Dabar padėtis dar blogesnė nei tuomet. Maskvos ekonominio puolimo frontas vis plečiasi, o atakos nesilpnėja. Rusijos institucijų atstovai arba švaistosi mįslingais ir prieštaringais pareiškimais, primenančiais pasityčiojimą iš Lietuvos, arba apskritai tyli.
O kaip šįsyk elgiasi D.Grybauskaitė? Ji pirmiausia supliekė Lietuvos Vyriausybę, kad ši tik trypčioja ir nesikreipia į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ar netranko į Kremliaus vartus.
Į intensyvėjančią Prezidentūros ugnį vis dažniau atsakantys Vyriausybę valdantys socialdemokratai atsikirto ir šįkart. Jie priminė Konstitucijos nuostatą, kad prezidentė atsako už užsienio politiką (beje, šią nuostatą D.Grybauskaitė aktyviai gynė tuomet, kai jai užsienio politikos srityje nenorėjo paklusti dešiniųjų valdžia).
Po tokio taiklaus kairiųjų atkirčio šalies vadovė kiek atlyžo. Vakar ji jau pasakojo, kad pati neriasi iš kailio, tačiau ne Rytų, o Vakarų fronte – dirba su Europos Komisija (EK), Europos Parlamentu. Pasak prezidentės, toks „darbų pasiskirstymas” – natūralus ir reikalingas, tad ji vėl paragino Vyriausybę dirbti su Rusijos valdžia.
Akivaizdu, kad šie D.Grybauskaitės viražai turi politinį pamušalą – artėjančius prezidento rinkimus, kurių kampaniją politikė grįs ne tik pagyromis sau, bet ir kairiųjų valdžios kritika.
Bet Rusijos atakų akivaizdoje blogai ne tik tai, kad Prezidentūra nesutaria su vykdomąja valdžia.
Vyriausybė, regis, irgi per ilgai svarstė, kas svarbiau – mėginti tiesiogiai tartis su Maskva ar didžiausią triukšmą kelti Briuselyje, kad Europos Sąjunga aktyviau užstotų šiuo metu pirmininkaujančią ES šalį.
Premjeras ir ministrai ilgokai delsė smarkiau belstis į Kremliaus duris, teisindamiesi oficialių žinių stygiumi, o kreipimąsi į PPO vadino tai kraštutine priemone, tai pačios EK reikalu.
Į sumaišties kupiną sceną įžengė ir ką tik iškepta Seimo pirmininkė L.Graužinienė. Ji paskelbė, kad būtent Seimas imsis taikyti Prezidentūrą su Vyriausybe ir apskritai kurti „vieningą užsienio politiką”.
Nuo Rusijos spaudimo vis garsiau dejuojantis verslas, besišaukiantis sutelktos valdžios pagalbos, atrodo, pagaliau turėtų išmokti pamoką, kurią duoda kiekviena tokia krizė.
Verslininkai patys turėtų imtis kurti naujas strategijas ir persiorientuoti į kitas rinkas. Pagaliau priklausomybės nuo Rusijos mažinimas – visos valstybės strategija.
Tačiau ir pastaroji – kol kas netvirta. Tai iliustruoja trinktelėjusi žinia – amerikiečių bendrovė „Chevron” traukiasi iš skalūnų dujų žvalgybos konkurso.
„Chevron” laimėjo šį konkursą rugsėjo viduryje, bet Vyriausybė dar nebuvo to galutinai palaiminusi. Užkulisiuose kalbama, jog JAV milžinė pasitraukė ne tik dėl tokio delsimo, bet todėl, kad aukščiausi šalies asmenys buvo užvėrę savo duris.
Tiesa, patys amerikiečiai oficialiai įvardijo kitą savo pasitraukimo priežastį, kuri, atrodo, ir yra svarbiausia. Tai nenuslūgstantis Seimo valdančiųjų, kaitaliojusių ir griežtinusių žemės išteklių gavybą reglamentuojančius įstatymus net ir po konkurso pabaigos, spaudimas.
Vienas tokių politikų, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas socialdemokratas A.Salamakinas vakar net nesislėpdamas šventė pergalę – pareiškė, jog bažnyčioje dar ir žvakę uždegs, kad „Chevron” dingtų iš Lietuvos kuo greičiau.
Už dalies valdančiųjų fronto nugaros – ne tik neaiškios kilmės pinigais dosniai finansuotos kaimų bendruomenės, bet ir nemaža visuomenės dalis, nusiteikusi prieš bet kokius „atėjūnus”.
Atrodo, kad tos dalies visuomenės spaudimas svarbus net savo reitingą saugančiai prezidentei D.Grybauskaitei. Vakar ji tik padejavo dėl to, kad Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiai patyrė tokį smūgį, tačiau Vyriausybės, skirtingai nei dešinioji opozicija, nepliekė.
Premjeras A.Butkevičius vakar aiškino, kad „Chevron” pasitraukimas jam buvo visiškai netikėtas.
Kad ir kaip būtų, tai rimtas smūgis Lietuvai – ir dėl tolstančios energetinės nepriklausomybės, ir dėl sumažėjusio šalies patrauklumo galimiems investuotojams.
Ko kito laukti, kai dėl svarbiausių dalykų nesutaria ne tik skirtingos valstybės institucijos, bet ir valdančiosios partijos?
