Ant vienos gražiausių Kuršių nerijoje parabolinės kopos, nuo seno vadinamos Raganų kalnu, įkurta ąžuolinių skulptūrų galerija sparčiai nyksta.
Kai kurie tautodailininkų kūriniai, paveikti atšiauraus jūrinio klimato, apaugo samanomis, supleišėjo, kiti jau sudūlėjo.
Visų išgelbėti nepavyks
„Iš išorės skulptūros atrodo neblogai, bet vidus išpuvęs. Jas galime konservuoti, atkurti sunykusias detales, bet išgelbėti visų nepavyks. Po dešimtmečio iš medžio drožti kūriniai vis vien virs dulkėmis”, – įsitikinusi Neringos istorijos muziejaus vadovė Eleonora Jonušienė.
Neringos valdžia, sunerimusi, kad Raganų kalnas be skulptūrų nebetrauks turistų, šiemet pirmąkart skyrė lėšų ekspozicijai po atviru dangumi tvarkyti.
Susirinkę Juodkrantėje tautodailininkai Andrius Bieliukas, Raimundas Blažaitis, Jonas Vaicekauskas, Antanas Lastauskas ir Juozas Videika pasišovę atnaujinti 37 labiausiai nukentėjusius meno kūrinius.
Pradžia – 1979-aisiais
Simpoziumo „Raganų kalnas 2013” dalyviai dvi savaites nuo medinių skulptūrų grandys samanas, šalins puvinį, atkurs kai kurias sunykusias detales, jų paviršių padengs specialiais chemikalais. Į savo vietas bus sugrąžinti du nuvirtę kūriniai (Juozo Lukausko „Raganų sostas” ir Romo Venckaus „Dudorius”), vasarą saugoti Juodkrantės girininkijoje.
Ant Raganų kalno pirmosios skulptūros pastatytos 1979 metais. Vėliau čia atsirado apie 100 įvairių medžio kūrinių, vaizduojančių lietuvių liaudies pasakų ir legendų personažus.
Pagal skulptoriaus Stepono Šarapovo ir architekto Algimanto Nasvyčio projektą kurtoje galerijoje po atviru dangumi netrūksta velnių, raganų ir kitokių baidyklių.
Po stiklu uždaryti neverta
Daugelio skulptūrų autoriai – gerai žinomi Lietuvos tautodailininkai.
Nemažai meistrų jau iškeliavo anapilin, todėl atkurti ekspoziciją tokią, kokia ji buvo anksčiau, vargu ar pavyks.
Tautodailininkai vienu balsu tvirtina, kad neįmanoma išskaptuoti tokio paties raguotojo arba slibino.
E.Jonušienė nemano, kad senas skulptūras reikia perkelti į uždaras patalpas ir ten saugoti kaip dievadirbio Vinco Svirskio prieš šimtą išdrožtus koplytstulpius ir kryžius: „Atraktyvioms pramogoms skirti kūriniai nėra tokie vertingi, tačiau neringiškiai ir vasarotojai juos pamėgo. Be jų Raganų kalnas atrodytų nei šiaip, nei taip.”
Muziejininkai siūlo pagal senuosius modelius drožti naujas medžio skulptūras, tačiau nežino, kas imtųsi tokio darbo. Monumentalius kūrinius iš ąžuolo skaptuojančių meistrų gretos smarkiai retėja.
