Lietuvos bankas – ne išimtis. 2011 metų pavasarį į jo valdybos pirmininko kėdę klestelėjęs D.Grybauskaitės prezidentinės rinkimų kampanijos vadovas V.Vasiliauskas kaipmat pademonstravo, kokia jo vizija ir misija: iki tol nieko bendra su bankininkyste neturėjęs veikėjas ėmė iš peties skabyti lietuviškus bankus. Pirmiausia krito „Snoras”, paskui – Ūkio bankas.
Vėliau tarsi šienpjovys pasiraitojo rankoves ir su dalgiu išėjo į kredito unijų lankas. Jos liaunesnės nei bankai, tai iškapojo dar daugiau. Drąsiai buvo galima raportuoti savo šeimininkei iš S.Daukanto aikštės – pieva skandinavų finansininkų pokyliui jau parengta!
Nors net pirmokui aišku, kad be D.Grybauskaitės palaiminimo V.Vasiliauskas negali žengti nė žingsnio, jam pačiam labai nesmagu būti pavadintam „prezidentės klapčiuku”.
Todėl užsidegė išgirdęs Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje „Lietuvos ryto” grupės vadovo liudijimą, kad iš Lietuvos banko vienas „Snoro” savininkų R.Baranauskas buvo gavęs ultimatumą: arba atsižegnoti valdovę kritikuojančios žiniasklaidos ir ramiai dirbti, arba bankui – amen.
Ne tik užsidegė, bet ir pabandė paneigti šią akivaizdžią tiesą – skundėsi ir žurnalistų etikos inspektoriui, ir po teismus paskui tampėsi. Žinoma, nieko nepešė, bet ir nė cento neprarado: juk bylinėjosi ne kaip privatus asmuo, o kaip Lietuvos banko vadovas, tai advokatams mokėti iš savo kišenės neteks.
Tačiau veikėjas darbštus, tad ir prapylęs visas įmanomas bylas nenuleidžia rankų. Dabar ėmė gąsdinti Lietuvos gyventojus, kad kas jau kas, o euras kainas tai tikrai padidins. Kai keturi iš penkių žmonių ir šiaip nenutuokia apie euro naudą, toks pareiškimas iš centrinio banko varpinės – kaip buliui raudonas skuduras.
Viešai deklaruojama, kad Lietuvos banko misija – pinigų sistemos patvarumas, o tikslas – kainų vientisumas. Tik jo vadovo vizija, regis, kitokia – nuolat kelti sumaištį. Antraip juk nuobodu gyventi – ar su litu, ar su euru.
