Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vilniaus savivaldybės įmonės „Grinda“ gyvūnų kankinimo ir egzekucijos namai. Anot beglobius prižiūrinčių savanorių, apie 90 procentų į narvus patekusių nelaimėlių utilizuojami.
Te nedrįsta šungaudžiai aiškinti, kad „reikia pasidomėti kitomis šalimis, kur tokia praktika“. Pirmiausia reikia imti pavyzdį iš šalių, kuriose tokios praktikos nėra. Tačiau šiandien valkataujančių gyvūnų ir apskritai gyvūnų naikinimu Lietuvoje prisidengiama kova prieš aplinkos taršą ir ligas.
Vertėtų suabejoti, ar nuolatinės pastogės neturintys ir laisvėje augantys gyvūnai išties jau tokie pavojingi iš prigimties. Baimė, nepasitikėjimas aplinka, plėšrumas neatsiranda iš niekur, o auga jaučiant nuolatinį nerimą, alkį ir pavojų gyvybei, ir atvirkščiai: žmonių švelnumas, rūpestingumas kelia gyvūnams saugumo jausmą ir pasitikėjimą aplinkiniais.
Kai kuriuose regionuose ir kraštuose, kaip Turkija ar kalnuotasis Tibetas, kur dėl tradicinės čiabuvių pasaulėžiūros gyvuoja paprasčiausia pagarba gamtos sutvėrimams, palaidi šunys, katės niekam netrukdo – murziai tingiai gulinėja sau įsitaisę saulės atokaitoje ir mėgaujasi žmonių suneštu ėdalu.
Be to, jeigu pas mus šeimininkų neturintys ar juos tik kai kada turintys gyvūnai iš tikrųjų kažkuo kenksmingi ir, kaip dabar įprasta kranksėti, platina ligas, tai miestų ir rajonų savivaldybėms reikėtų steigti ne susidorojimo su likimo nuskriaustais keturkojais namus, pavadintus karantinavimo ar sanitarine įstaiga, o tikras prieglaudas ir gydyklas.
Tačiau, regis, tai tik utopinė vizija Šv. Mergelės Marijos globojamoje šalyje, kur kitos gyvybės formos tapusios už žmogų menkesnėmis ir žemesnėmis. Čia net per amžius įsivyravo gyvūnų atsikratymo kaip šiukšlėmis kultūra. Klesti ir nuodijimo tradicijos.
Jau anksčiau rašiau, kad nunuodyti kaimyno ar net savo paties šunį vien už tai, kad per garsiai loja arba atrodo per gauruotas, yra visiškai įprasta ir tapo net madinga. Juolab kad sostinės valdžia neslepia arba slepia tik iš dalies, kad aplink tam tikrus svarbius objektus pagal užsakymą mėtomi žiurkėms ar kitiems gyviams skirti nuodai. Jų neišvengiamai paragauja, žinoma, ir ten užklystančios katės, šunys.
Visišką abejingumą kitų rūšių būtybėms Marijos krašte atspindi ir už žiaurų elgesį su gyvūnais taikoma bausmė. Ji tokia niekinga ir švelni, kad veikiau tai ne atpildas ir pamokymas, o nuolaidžiavimas skriaudėjams ar net jų pamaloninimas.
Vadovaujantis paprasčiausiais teisingumo principais ir sveika logika, sadistai, sužaloję ir išniekinę gyvūnus, turėtų už grotų kalėti iki gyvos galvos. Tačiau šiandien gyvų sutvėrimų kankintojai ir žudikai gali savo kaltę užglaistyti pinigine bauda ir likti laisvėje.
Tragikomiška, kai keturkojo kankintojas atsiperka pora šimtų, daugiausia 1000 ar maždaug pusantro tūkstančio litų. Negana to, piktybiniam kenkėjui skirta bauda dažnai prilygsta sumai, kurią turi pakloti gyvūnų mylėtojas už paliktą parke po krūmu augintinio krūvelę. Taigi, gyvūno tuštinimasis, nenusižengiant gamtos dėsniams, ir apskritai jo laikymas jau iš esmės prilyginamas sunkiam nusikaltimui. O bausmėms už neva netyčinį gyvūno nužudymą nėra vietos nei juridiniame, nei intelektiniame, nei moraliniame lygmeny.
Požiūrį į naminius gyvūnus, kaip į antrarūšius, nevertus nė menkiausios pagarbos padarus, skatina ir veterinarų neliečiamumas. Jiems baudžiamoji atsakomybė už keturkojo pražudymą išvis negresia. Lieka nenubausti tie, kurie be jokios sąžinės graužaties suleidžia migdomųjų šunyčiui vien dėl to, kad negali diagnozuoti ligos arba nebemato perspektyvų lengvinant šeimininkų kišenes – tada pasipelnys bent jau iš mirtinos dozės.
Ironiška: kai kurie veterinarai, kurie turi iki paskutiniųjų kovoti už gyvūno gyvybę, ją kuo ramiausiai atima ir tai dar pateikia kaip didžiausią paslaugą. Neatsako šundaktariai ir nei už per stebuklą gyvų likusių keturkojų sužalojimą.
Tokių atvejų – gausybė. Antai skatinami pakartotiniai skiepai, tačiau nutylima, kad po to auką gali ištikti paralyžius. Keturkojai „gydomi“ pasibaigusio galiojimo, nesaugiais, bandomaisiais vaistais. Dažnai pasitaiko, kad perdozuojama migdomųjų operacijos metu, dėl to sutrinka nugydyto ligonio širdies veikla.
Be to, populiarūs sąmoningi gyvūnų luošinimo triukai, kad juos visam laikui, iki pat užmigdymo, galima būtų prisirišti ir melžti raudančius šeimininkus. Pavyzdžiui, įprasta, kai visiems gydyklos pacientams kišamas tas pats – nedezinfekuotas termometras. Tai reiškia, kad koks nors virusas, užkratas garantuotas.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri, tarp kitų funkcijų, išduoda veterinarinės farmacijos licencijas, turi kontroliuoti veterinarinių produktų bei priemonių gamybą ir naudojimą, problemų tarsi nepastebi ir lieka neutrali.
Nusivylęs specialisto darbu šeimininkas geriausiu atveju turi galimybę mėginti per draudimą atgauti į bergždžią ir tragedija pasibaigusį gydymą sukištus pinigus. Tačiau tai nieko bendra neturi su realia veterinarų atsakomybe. Nėra jokio saugiklio nuo jų savivalės ir jokio paskatinimo jiems dirbti kuo įmanoma efektyviau ir, svarbiausia, sąžiningai.
Na, bet šalyje bioetika praktiškai neveikia nė žmonių sveikatos apsaugos srityje. Beveik niekada neįrodoma net akivaizdi medikų kaltė dėl atsainaus, o kai kada – ir drumsto požiūrio į savo darbą, Hipokrato priesaiką iškeitus į bendradarbiavimą su žalingus preparatus ir abejotinas technologijas brukančiais farmacininkais. Tad ir nereikia tikėtis, kad už savo veiksmus atsakys veterinarai. Juk jų rankose – viso labo gyvūnų sveikata ir gyvybė.
Iš tikrųjų nėra jokio esminio skirtumo tarp to, ar pabodusį ciucį ar katiną nukankina ir nudobia bažnytkaimio girtuoklis, ar paskutinį kvėpavimą iš jo lengva ranka, nė nedvejodami atima baltachalačiai, ar nugalabija savivaldybės pasamdyti budeliai. Pasekmė ta pati.
O įteisintas ir, maža to, pateisinimas nusikaltimas – pats žiauriausias ir pavojingesnis už tą, kuris įstatymais netoleruojamas. Tai tampa ryškiu kelrodžiu sadistams. Geriau veikia ir už pamokamąją liaudies pasaką apie raganą, kuri kiškučiui išsukinėjo kojeles, ir net už moksleiviams privalomus perskaityti Jono Biliūno smurtinius kūrinius „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“.
Tad požiūris Lietuvoje išvirkščias: gyvūnų mylėtojai dėl visokių niekniekių prilyginami nusikaltėliams ir verčiami jaustis kaltais vien tuo, kad turi augintinį, o žiauriausi nusikaltėliai ginami ir lepinami net įstatymais. Beje, šaltakraujiškas požiūris į gyvūnus ir jų luošinimas yra tik apšilimas bei repeticija prieš žmogaus išniekinimą.
Vis dėlto pirmam žingsniui, kad vertybės grįžtų į savo vietą, tereikia tik truputį daugiau pakantumo ir atjautos kitoms gyvybės formoms iš įstatymų leidėjų ir atsakingų institucijų pusės.
