Kol visas pasaulis nekantriai laukė, ruošdamasis karūnuoti būsimą jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę – šešiolikmetę pakistanietę Malala Yousafzai, komitetas nusprendė visus sugrąžinti į realybę.
Šių metų premija įteikta Cheminio ginklo uždraudimo organizacijai (OPCW), kurios veiklą ypač aktualizavo pilietinis karas Sirijoje. Tai jau ne pirmas kartas, kai komitetas įteikia premiją ne konkrečiam asmeniui, o organizacijai. Užtenka prisiminti tai, kad praeitų metų laureatė – Europos Sąjunga, o 2001 buvo apdovanota ir Jungtinių Tautų Organizacija. Kodėl komitetas nepatikėjo gražia ir tikrai įkvėpiančia Malalos Yousafzai istorija, kurią pastarąsias savaites kurstė jos pasirodymai JAV žiniasklaidoje?
Taip, dėl teisės mergaitėms lankyti mokyklą Pakistane talibų ekstremistų į galva pašauta, išgyvenusi ir vis dar aršiai už savo idealus kovojanti mergaitė būtų nuostabi istorija žiniasklaidai. Tačiau pasauliui dabar kaip niekada reikalingas atsigręžimas į tikrovę ir globalių problemų suvaldymas.
Visuomenė pastaruoju metu dažnai aršiai kritikuoja taikos premijos suteikimą politikams. Nepanašu, kad didelio populiarumo sulaukia ir įvairios tarptautinės organizacijos, tačiau pamirštama, kad būtent jų dėka dažnai suvaldomi tiek lokaliniai konfliktai, tiek kompleksiškai sprendžiamos tokio masto problemos, kuriose Pakistano mergaičių teisės tėra mažas grūdelis. Šiuo požiūriu, netgi Vladimiro Putino nominavimas taikos premijai neatrodo toks juokingas, nors jo šansai ją gauti buvo panašūs į to Evangelijos kupranugario galimybes pralįsti pro adatos skylutę.
Racionali visuomenės dalis jau persisotino didvyriškomis istorijomis, kurios vis sublyksi sensacingų žinių fone, ir nori konkrečių sprendimų. Ši nuotaika vis labiau į pasaulio politinį žemėlapį atveda technokratų valdžią, o politiką verčia ne abstrakčių idėjų, o konkrečių sprendimų kovos lauku. O sprendimai vis dažniau tampa ne vieno politinio didvyrio prioritetu, o komisijų ir organizacijų veiklos rezultatu.
Net ir dėl ekonominės krizės įsiaudrinusių protestuotojų banga galiausiai atslūgsta, kai po kelių mėnesių įniršio visgi ateina supratimas, kad sprendimai glūdi bendrose pastangose, o ne individualios atsakomybės paieškose.
Sirijos pilietinio karo suvaldymas tampa puikiu pavyzdžiu, kai nuo karų pavargusi JAV ir savo interesus ginančios Rusija bei Kinija bando ieškoti bendrų sutarimų bei priversti B.Al-Assado režimą atiduoti cheminius ginklus savanoriškai. Tokiose derybose pasitikėjimas tarptautinių organizacijų veikla ir jų nešališkumu tampa pamatiniu faktoriumi. Net ir tūkstantis mažų pakistaniečių mergaičių nesugebėtų sustabdyti masinių žudynių, nes kad ir kokias galingas idėjas jos atstovauja, toms idėjoms reikalinga kompetencija, puiki organizacija, darbas ir pasiaukojimas. Būtent apie tai galvojo ir Norvegijos Nobelio komitetas, teikdamas premiją organizacijai, kurios nuopelnai lieka pasaulinės žiniasklaidos šešėlyje.
Jaunajai pakistanietei taip pat neverta nusiminti. Jei ateityje ir netaps Nobelio premijos laureate, ji tik įstos į klubą, kuriame ir tokie žmonės kaip Winstonas Churchillis, sulaukęs Nobelio komiteto reveranso tik už pasiekimus literatūroje.
O gražia Malalos pasaka įtikėjusi visuomenė kurį laiką papurkštaus, kad laureatu buvo paskelbta organizacija, kurios daugelis net nebuvo girdėję ir greitai šią istoriją pamirš. Atėjus konflikto, realios grėsmės pasaulio saugumui situacijai atsakomybės bus pareikalauta ne iš Malalos, o iš tų jau seniai prakeiktų politikų ir paslaptingų organizacijų.
