Prasidėjus Lietuvos vežėjų problemoms prezidentė nurodė problemas spręsti ministrams, o premjeras aiškina, kad užsienio politikos klausimai priklauso prezidentei. Buvusioje Vyriausybėje tokio kamuolio mėtymo vienas kitam nebuvo. Tikėtina, jog apie dar griežtesnį funkcijų pasidalijimą netrukus išgirsime ir iš naujosios, politiniams žaidimams „sukombinuotos“ Seimo pirmininkės.
Seimo Užsienio reikalų komitetas, aktyviai ir teisingai reiškęsis dirbtinai išpūsto diplomatinio skandalo atžvilgiu, dėl ekonominės Rusijos blokados ir Lietuvos pozicijos tyli.
Todėl, kad ir šio komiteto nariai nežino, kokia yra Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu. Dabartinė Lietuvos užsienio politikos dėl Rusijos neteisėtų veiksmų formulė labai paprasta – tai Europos Sąjungos institucijų reikalas.
Ekonominis Rusijos karas prieš Lietuvą esąs iš esmės karas prieš ES. Todėl Lietuvos Vyriausybė, komentuodama ekonominės blokados priežastis, dažnai sako ne savo nuomonę, bet cituoja įvairių ES institucijų vadovus. Pateikdami savo nuomonę Lietuvos politikai nepamiršta pridėti žodelį „galimai“.
Gal tai ir gudru, bet, ko gero, niekam nekyla abejonių, jog Lietuva savo tvirtesnę poziciją paprasčiausiai bijo skelbti ir tikisi eilinį kartą išlaviruoti. Į Maskvą varu varomi ministrai, verslo asociacijų vadovai, tikimasi griežtesnio Maskvos vertinimo iš kurio nors tarptautiniu mastu žinomo politiko.
Šį manevrą Lietuva naudoja ne pirmą kartą. Kai po Lietuvos vadovės samprotavimų apie Siriją pasipylė V.Žirinovskio „tryda“, Lietuvos politikai nusprendė reaguoti „adekvačiai“ – pagal pasisakymo kvapą - gyventojams patarė užsispausti nosis.
Bet V.Žirinovskis nėra samdytas apžvalgininkas, o pagal formalią Rusijos politinę sistemą, vos ne ketvirtas žmogus valstybėje.
Į V.Žirinovskio paistalus, nepaisant jų žanro, vis dėl to reagavo, tikriausiai Lietuvos paprašytas, NATO generalinis sekretorius, paklausdamas, ar Rusijos prezidentas pritaria, ar ne V.Žirinovskio „grasinimams“.
V.Putinas neatsakė ir niekada neatsakys, nes klausimą uždavė ne Kremliaus ruporo tiesiogiai paliestos valstybės. V.Landsbergis dabartinių Lietuvos vadovų vietoje tikrai pats tokį klausimą būtų suformulavęs.
Žinoma, kol kas tai tik verbaliniai žaidimai, bet už jų gali atsirasti ir rimtesni dalykai, juolab, kad pasienio ekonominiame trileryje Lietuva jau patiria konkrečius nuostolius.
Ir nemanau, kad visus užsienio politikos su Rusija klausimus reikia permetinėti Briuseliui. Daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių, nuo koncepcijos, teorijos ir rekomenduotinos praktikos, apie kurią lemiamu momentu valdininkams nereikėtų spėlioti. Buvusio užsienio reikalų ministro V.Ušacko klausimas, ar viską Lietuva yra padariusi, kad tokių konfliktinių situacijų pasienyje, ir ne vien ten, nebūtų, yra pagrįstas.
Iki šiol Lietuvos Rusijos santykiai yra vienos linijos, primityvūs ir suvedami į elementarų signalo – atsako modelį. Gana kokiam nors propagandistui Rusijoje tendencingai pasisakyti senesnės ar naujosios Lietuvos klausimais, mūsų žiniasklaidoje tuoj pat pasirodo apžvalgininkai ir antros eilės politikai ir išreiškia savo šventą pasipiktinimą.
Po to metams – dviem nusiraminama, ir vėl iš naujo. Rimtesnis signalas persiunčiamas į euroatlantines struktūras. Pirmasis Baltijos kanalas paskelbė melagingą ir įžeidžiančią informaciją apie Sausio 13-ąją, bet galima lažintis, kad viskas pasibaigs tuščiu pasipiktinimu ir pamokslais ir dar nežinia, ar po kažkiek laiko kabelinė kanalo transliacija vėl nebus atnaujinta.
Lietuva neturi bent kiek atidžiau apgalvoto požiūrio, todėl visur pralaimi. Rusija, padirbėjusi Pietų Korėjoje, privertė planuojamos naujos atominės elektrinės investuotojų ieškoti gamtinę katastrofą patyrusioje Japonijoje. Paskatino atominės energetikos partneryste su Lietuva suabejoti ir Lenkiją.
Lietuva netiria Rusijos ir Lenkijos santykių ir net nebando prognozuoti, kokie ateityje gali būti Rytų ir Vakarų slavų santykiai.
Rusija tiesiogine prasme išvijo iš Lietuvos skalūninių dujų žvalgybą. D.Grybauskaitė tik apgailestavo, kad pražuvo strateginis projektas. Bet iš tiesų ji turėjo ne rankas grąžyti, bet aiškiai pasakyti savo poziciją ir užuot siuntus į Seimą įvairias tik reitingams reikšmingas įstatymų pataisas, susirūpinti tinkama investicine aplinka. Pasienio ekonominio karo epizodas pasibaigs ir galima neabejoti, jog tai įvyks gera V.Putino valia.
Galbūt net bus įvardyti laikini iešmininkai. Bus padėkota A.M.Brazausko epochos užgrūdintiems derybininkams. Kaip paaiškėjo, buvusi metropolija kitokių ir nepripažįsta. Savo vaidmens nepamirš ir europarlamentarai. Deja, tai tik konflikto gesinimas, bet ne Lietuvos politika. Mano manymu, Rusijos frontas prieš Lietuvą dar tik pradeda formuotis.
Ne už kalnų Rusija pasieks dar vieną klausimą – Lietuvos įstatymą dėl okupacinės žalos atlyginimo. Manau, kad jis Rusijai moraliniu požiūriu yra ne mažiau svarbesnis nei Ukrainos žengimas į Europos Sąjungą.
Beje, ir šį įstatymą, įvariusius į kampą ir Lietuvos politikus, kažin ar galima laikyti genialiu Lietuvos politikos išradimu.
Kas turi rūpintis užsienio politikos Rusijos atžvilgiu kūrimu? Atsakyti nesunku: prezidentė, URM ir Seimo užsienio reikalų komitetas. Bet ar dabartinių vidinių politinių santykių fone, ir ypač prieš artėjančią prezidento rinkimų kampaniją, įmanomas bendras kūrybinis darbas?
