Pirkėja kreipėsi į Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyrių. Dalyvaujant ir pačiai grandinėlės savininkei, inspekcijos specialistai apžiūrėjo pirkinį ir nustatė, kad grandinėlė tikrai yra pažeista. Be pasiūlymo kreiptis į teismą, inspekcija pranešė, kad Lietuvoje negalioja jokie valstybės priimti juvelyrinių dirbinių gamybos technologijos standartai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar papuošalai yra kokybiški ir kokias apkrovas turi išlaikyti.
Tokiu atsakymu nepatenkinta pilietė toliau ieškojo būdų kaip įrodyti, kad pirktas daiktas yra nekokybiškas. Ji kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, VĮ „Lietuvos prabavimo rūmus“ ir Finansų ministeriją. Tada ir prasidėjo susirašinėjimas bei raštų persiuntinėjimas atsakingoms institucijoms: Ūkio ministerijai, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai.
Visos institucijos kaip susitarusios kratėsi savo atsakomybės, motyvuodamos įstatymų trūkumu, „ne savo“ kompetencija ir persiuntinėjo raštus: Valstybinė vartotojų teisių tarnyba pilietės raštą persiuntė Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai ir Ūkio ministerijai, tuo tarpu Ūkio ministerija nurodė, kad atsakomybę turėtų prisiimti Finansų ministerija, o Finansų ministerija atsakomybę perleido Ūkio ministerijai ir taip toliau. Galiausiai išvada tokia — Lietuvoje nėra jokių galiojančių standartų, kurie nustatytų juvelyrinių dirbinių gamybos technologiją bei apkrovas.
Po ilgų susirašinėjimų teko kreiptis į Vyriausybę, kad pastaroji padėtų išsiaiškinti šią tarpžinybinę painiavą ir galiausiai rastų tiesiogiai atsakingą instituciją, kuri sugebėtų parengti reikiamus teisės aktus, nustatančius juvelyrinio gaminio technologijos standartus.
Ko jau pamokė ši dar nepasibaigusi istorija? O gi to, kad viešojoje erdvėje taip skambiai šnekama apie ginamas vartotojų teises, o kai ateina metas spręsti konkretų skundą, dalis galimai atsakingų institucijų pradeda biurokratinį susirašinėjimą, aiškinasi tarpusavio kompetencijas ir kam turėtų tekti atsakomybė. Žmogui, norinčiam apginti savo vartotojo teises, tiesiog pasiūloma kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, nes nė viena institucija nesugeba deramai išspręsti pilietės skundo.
Tad, šioje situacijoje verta pamąstyti, ar tikrai vartotojų teisės yra ginamos besąlygiškai. Kol ministerijos leidžia milijonus ekspertų konsultacijoms, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tą, kuriam tarnaujama — Lietuvos Respublikos pilietį, ir galbūt ministerijų valdomi pinigai galėtų būti investuoti žymiai efektyviau — kuriant reikiamus įstatymų projektus ir taip užpildant įsisenėjusias viešojo administravimo spragas.
Artūras Paulauskas yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys.
