Jei jau savo Sausio 13-osios įvykių interpretaciją pateikusi laida „Žmogus ir įstatymas“ griebiasi 1939 metų Vilniaus grąžinimo fakto, tai gal priminkime, kad mūsų kunigaikštis Algirdas 1370 metais aštuonias dienas išstovėjo prie Kremliaus sienų ir tik diplomatinio susitarimo dėka nepaėmė Maskvos.
Bet problema čia rimtesnė nei kvailas stumdymasis, kas diktavo sąlygas kam laikais, kurie jau įamžinti istorijos vadovėliuose. Rusijos propaganda dažnai mėgsta pabrėžti, kad Baltijos šalys ar Pribaltika, kaip dažnai paniekinamai vadinamas mūsų regionas, yra nacionalistinių idėjų katilas, kuriame nekenčiamos įvairiausios tautinės mažumos ir idėjų įvairovė.
Toks įspūdis iš tiesų gali susidaryti, jei selektyviai parinksime tų politinių grupių, kurios per demokratiškus rinkimus mūsų šalyje nesurenka nei kelių procentų rinkėjų paramos, idėjas ir parodysime jas norimoje šviesoje. Dažnai jas eskaluoja ir tokie politikos marginalai, kurių nenuilstama destruktyvi veikla Lietuvoje ir stebuklingai nemenkas turtas, gaunamas iš uošvijos Rusijoje, kelia rimtus klausimus.
Tačiau tiek savaitgalio riaušės Maskvoje, tiek Rusijoje dominuojančios kišeninės Vladimiro Putino partijos „Vieningoji Rusija“ socialinė politika rodo, kad iš tiesų negeras nacionalizmo tvaikas sklinda iš rytų pusės. Tuo neabejoja ir Vakarai, matydami su kokiu įniršiu Putino režimas dorojosi su opozicijos idėjas remiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, ar kaip Rusijos įstatymai vis labiau tolsta nuo žmogaus teisių ir demokratijos sampratos.
Dabartinis Rusijos politinis elitas serga tuo, ką filosofas Karlas Raimundas Popperis, kritikuodamas totalitarinius režimus įkvėpusių mąstytojų sistemas, taikliai įvardino istoricizmo terminu. Kitaip sakant, Rusijos valdžia dabarties ir ateities įvykius bei strategiją kuria remdamasi tariamų istorinių dėsnių pagalba.
Būtent tokiais, rusų tautos išskirtinio vaidmens pasaulio istorijoje ir ypač mūsų regione dėsniais savo absurdiškus teiginius grindžia Kremliaus propagandos filosofai kaip Modestas Kolerovas ar Stalino darbelius teisinantį vadovėlį kurpę Jurijus Petrovas ir Sergėjus Karpovas. Būtent panašių veikėjų dėka Rusijos istorija ir jos (daugeliu atveju labai šviesi ir vaisinga) mintis yra palenkiama dabartinio valdžios elito vaizdiniui. Galingos imperijos, baudžiančios nepaklusniuosius mažutėlius kaimynus ir konkuruojančios su Vakarų pasauliu vaizdiniu.
Tiesa ta, kad pati Rusija susiduria su daugybe socialinių problemų, kurios leidžia ją vadinti nebent milžinu, molinėmis kojomis. Praeitų metų duomenys rodo, jog Rusijoje kasdien užfiksuojama 200 naujų ŽIV atvejų, girtavimas, kurį rusai išdidžiai pavertė savo identiteto dalimi, Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis nusineša kas penkto ruso vyro gyvybę, Rusija sensta, joje katastrofiškai mažėja darbingo amžiaus žmonių, daugėja emigrantų, o jų atvykimas skatina dar didesnį atvirai fašistinių jėgų aktyvumą, kurį vargiai suvaldo policija. Tačiau tai jokiu būdu negali atsispindėti entuziastingos ir galingos Putino Rusijos koncepcijoje.
Konservatorių lyderis Andrius Kubilius teisingai parodė platų dabartinio Rusijos agresijos suaktyvėjimo mastą, teigdamas, jog Rusija kovoja ne su Lietuva, o su visa Europos Sąjunga. Dar tiksliau būtų teigti, jog Rusija kovoja ir pati su savimi. Tiksliau, su tuo pasaulinės jėgos įvaizdžiu, kurį dabartinė valdžia kursto, palaikydama pozityvias pavargusių rusų nuotaikas ir bandydami įsitvirtinti kaip lygiateisis geopolitinių žaidimų lauko žaidėjas.
Negalime nepripažinti, jog proga pasitaikė puiki – JAV šiuo metu užimta būtinybės normalizuoti vyriausybės darbą, o Europos Sąjunga vis dar bando suvaldyti ekonominės krizės padarinius bei vis labiau išsišakojančius valstybių narių interesus. Tiesa, panikuoja ir pati Rusija, kurią iš draugų sąrašo vis drąsiau nori išmesti ir į Europa orientuota Ukraina ir net už gerklės tvirtai pastverta Moldova, deklaruojanti norą žengti mūsų laisvės pavyzdžiu. Kada, jei ne dabar yra geriausias metas Vladimirui Putinui ir jo ratui kilti į kovą už tą idėją ant kurios sėkmingai buvo iškilta ir vis dar laikomasi?
Geriausia pozicija, susidūrus su tokiu savo autoritetą prarandančiu ir viduje draskomu pasaulio politikos chuliganu, kokia šiuo metu rodosi Rusija yra užtikrintumas, ramybė ir solidarumas. Vargu ar gali kas labiau erzinti Rusijos balsu kalbantį vartotojų priežiūros tarnybos vadovą Genadijų Oniščenką ar „Gazprom“ vyrukus nei drąsus ir aiškus mūsų atsakingų pareigūnų atsakas, jog Lietuva neketina derėtis su tais, kurie nori mus parklupdyti ir priminti savo istorijos tiesas.
Belieka tikėtis, jog, kad ir kaip per galvą verstųsi „Gazprom“ vadovas Aleksejus Milleris, Lietuvos valdžia išlaikys savo principingą poziciją ir neatsiims ieškinio iš tarptautinio arbitražo. Rusija jau ne kartą yra parodžiusi – su silpnaisiais jį nesidera. Todėl panašu, kad mums savo stiprybę reikės rodyti dar ne kartą.
