Juolab kad šiuo atveju kalbama ne apie konkrečių verslininkų interesų gynimą, o apie verslą, kuris duoda daug pajamų į šalies biudžetą, suteikia darbo vietų ne vienam tūkstančiui žmonių, todėl tai yra ir visos valstybės interesas.
Prastai šioje situacijoje pasirodė ne tik mūsų šalies pareigūnai, bet ir asmenys iš Lietuvos, gaunantys atlyginimus per Briuselį.
Lietuva šiuo metu pirmininkauja ES Tarybai, todėl būtų buvę natūralu, kad aukšto rango ES pareigūnai lietuviai arba mūsiškiai europarlamentarai Vilniaus problemas būtų aukščiausiu lygiu iškėlę Briuselyje.
Bet susidarė įspūdis, jog Europos Parlamento nariai iš Lietuvos pastarosiomis savaitėmis daugiau šnekėjo ar rašė apie Kremliaus spaudimą Ukrainai, siekiančiai pasirašyti su ES Asociacijos sutartį, o ne apie panašius veikmus prieš Lietuvą ir galimus ES veiksmus pagelbėjant mūsų šaliai.
Tik praėjusį antradienį jie, atrodo, labiau prabudo: pustuštėje Europos Parlamento salėje pagaliau buvo prisimintas ir Rusijos tyčiojimasis iš mūsiškių verslininkų.
Beje, kai kurie aukšto rango politikai, dirbantys Vilniuje ar Briuselyje, įvardijami ir kaip galimi kandidatai gegužės mėnesį įvyksiančiuose prezidento rinkimuose.
Bet ko bus vertos jų gražios kalbos per rinkimų kampaniją apie rūpinimąsi Lietuvos žmonėmis ir savo valstybe, jei kilus realiai grėsmei rodomas toks bejėgiškumas?
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Vilnius kur kas aštriau atrėmė tomis dienomis įvykdytą Maskvos informacinę ataką – buvo nutraukta rusiškojo Pirmojo Baltijos kanalo transliacija Lietuvoje, kai jis paniekino mūsų žmones, valstybės istoriją pateikdamas iškreiptą Sausio 13-osios įvykių vaizdą.
Tokių kryptingų veiksmų pasigesta reaguojant į Rusijos ekonominę blokadą.
Lietuvos Konstitucija skelbia, kad svarbiausius užsienio politikos reikalus sprendžia prezidentas kartu su Vyriausybe.
Taigi šiuo atveju šalies vadovė tikrai neturėjo nusišalinti nuo kontakto su vienos galingiausių valstybių mūsų regione lyderiais.
Juolab labai tikėtina, kad stabdyti Lietuvos pieno produktų importą ir išskirtinai griežtai tikrinti mūsų vežėjus Rusijos muitinės ar veterinarijos tarnybos vadovai priėmė su tiesioginiu prezidento V.Putino palaiminimu.
Bet Lietuvos prezidentė tarsi negirdėjo raginimų kreiptis tiesiogiai į Kremliaus valdovus.
Negana to – D.Grybauskaitė labai keistai pareiškė, kad politika Rytuose privalo rūpintis Vyriausybė, o ji esą kalbėsis su Vakarais.
Tarsi prezidentui turėtų rūpėti viena užsienio politikos kryptis, o premjerui – kita.
Taip skirstantis veikimo sferas galima prieiti iki absurdų.
Kita vertus, nepaisant Lietuvoje kartkartėmis pasigirstančių panegirikų, jog D.Grybauskaite esą labai įtakinga Briuselyje ir gali net siekti pačių aukščiausių postų ES, šiuosyk paaiškėjo, kad jos balso ten nelabai kas klauso.
Briuselio poziciją, galima sakyti, iliustravo ir Lietuvos deleguoti pareigūnai. Buvęs konservatorių finansų ministras, eurokomisaras A.Šemeta tomis dienomis tesugebėjo pasakyti, jog ES nesvarstė klausimo, kaip galėtų padėti Lietuvai. Jis su kitais dviem eurokomisarais pasitenkino parašę laišką Rusijai, o vėliau vis aiškino laukiantys nesulaukiantys atsakymo.
Tuo metu naujasis ES misijos vadovas Rusijoje, buvęs užsienio reikalų ministras V.Ušackas pamokė, jog Vilnius su Maskva pirmiausia privalo tartis pats.
Ne ką daugiau aktyvumo parodė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičiaus, ir Seimo nariai. Ministras tik pareiškė, kad Lietuva savo ruožtu neblokuos Rusijos produkcijos įvežimo į Kaliningrado sritį, o Seimo vadovams „darbiečiams” tuo metu, atrodo, labiausiai rūpėjo jų vidaus reikalai.
Iškilus problemų dvišaliuose santykiuose, didžiulį praktinį darbą šalinant kliūtis paprastai atlieka diplomatinės misijos.
Bet paaiškėjo, kad ir mūsiškiai diplomatai bejėgiai.
Net premjeras A.Butkevičius pripažino, jog su Lietuvos ambasadoriumi Maskvoje nenori kalbėtis net žemesnio rango Rusijos pareigūnai.
Tad Vyriausybei, ant kurios pečių kitos valstybės institucijos ir politikai užvertė spręsti sunkų uždavinį, teko griebtis neįprasto žingsnio – į Maskvą siųsti premjero patarėją sveikatos apsaugos klausimais A.Vinkų.
Tiesą sakant, šį derybininką pirmiausia pasirinko ne Lietuva, o Rusijos valdininkai.
Be abejo, medikas A.Vinkus kalbėtis į Rusiją vyko ne kaip patarėjas sveikatos apsaugos klausimais, o veikiau kaip buvęs Lietuvos ambasadorius Maskvoje.
Aišku, jis iki šiol nepraradęs gerų ryšių su didžiosios kaimynės įvairaus rango politikais bei pareigūnais, o pastaruosius žmoniška kalba neretai veikia labiau nei politinė retorika.
Galima prisiminti, jog kai A.Vinkus buvo skiriamas ambasadoriumi, ne vienas mūsų politikas arba diplomatas iš to tik šaipėsi. O dabar jam tenka lopyti mūsų diplomatijos skyles.
