Šiandien tie, kurie PBK gaudo „lėkštėmis“ ar vis dar gauna kabeliniais tinklais (antai mano kabelinės televizijos tiekėjas PBK retransliuoja ir šiandien), jaučiasi disidentai. Uždraustas vaisius! Jei toji laida apie žmogų ir įstatymą iki istorinio Radijo ir televizijos komisijos sprendimo būdavo cenzūruojama pačių žiūrovų televizoriaus distancinio valdymo pultelio paspaudimu, tai dabar jau ne. Nagi, pažiūrėkim, ko mums neleidžia matyti?!
Didesnės reklamos Kremliaus propagandai nė nereikėjo. Ir manau, kad ta reklama yra visiškai sąmoningas veiksmas.
Prisiminkime, kaip buvo su prezidento Valdo Adamkaus memuarais arba Vytauto Petkevičiaus skandalinguoju „Durnių laivu“. Abi knygos slėgė knygynų lentynas, bet buvo menkai perkamos. Tačiau užteko pradėti tariamą tyrimą dėl V.Adamkaus neva išplepėtų valstybės paslapčių, o V.Landsbergiui pradėti ginti savo abejotiną garbę ir orumą, ir gimė bestseleriai.
Nuo tų įsimintinų atvejų Kremliaus lietuviškieji choristai pradedant Rasa Juknevičiene ir baigiant Radijo ir televizijos komisijos kinkadrebiais, puikiai įsidėmėjo, kaip pagerinti pramogų apsivalgiusių televizorių žiūrėtojų apetitą istorijos ir dabarties interpretacijoms. Reikia drausti, reikia piktintis ir reikia paduoti į teismą! Ir priešingai, siekiant, kad liaudžiai viskas praeitų pro ausis, reikia įjungti „ignorą“.
Ir visa tai daroma ne intuityviai, „iš širdies“, o sąmoningai, nes yra kitokio elgesio ir jo pasekmių pavyzdys. Dalios Grybauskaitės burokinė biografija ir jos tėtis, kurį ji viešai pavadino tremtiniu, nors iš tiesų Polikarpas Grybauskas jaunystę leido po raudonųjų partizanų vėliavomis, tarnaudamas NKVD. Kaip elgiasi konservatoriškas Kremliaus choras šitos grėsmės savo reputacijai akivaizdoje? Jis stropiai ignoruoja, o rezultatas – akivaizdus. Senučiukai tremtiniai ir politiniai kaliniai Polikarpo Daliai gieda „aleliuja“.
Taigi, sakyti, kad reikalaudami nedelsiamo ir triukšmingo PBK uždarymo, mūsų „patriotai“ nežinojo, koks bus rezultatas, būtų labai didelė nepagarba jų strateginei išminčiai. Juk padaryta reklama ne tik PBK, bet ir daugybei kitų propaganda atmiešto rusiškų pramogų bei tiesioginio smegenų plovimo kanalų. Tebetransliuojami reakcingas NTV, o „rusiškas CNN“ – „Russia Today“, 24 valandas per parą kuria pūvančio, iškrypėlių užvaldyto Vakarų pasaulio įvaizdį. Užspaudę vieną „šaltinėlį“, tik padidino srautą gretimuose upeliūkščiuose.
Tačiau tai – dar pusė bėdos. Didysis pralaimėjimas yra precedentas, kuris buvo sukurtas PBK draudimu. Kitas sprendimas jau bus nukreiptas į vidinius priešus. Kurie ne taip rodo, ne tai rašo. Pavyzdžiui, tiems, kurie atsisako tikėti tuo, kas perkama už ministerijų ir partijų pinigus, skiriamus jų „gerų darbų“ viešinimui.
Kaip ten pasakė V.Landsbergis - „ardomoji veikla“ neturi nieko bendra su žodžio laisve. Taip ir pasakė: „Ardomoji veikla“. Tie tremtiniai ir politiniai kaliniai lygiai tokias pačias formuluotes skaitė savo nuosprendžiuose pagal Sovietinio baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ baudusį 25 metams kalėjimo ir tremties be teisės susirašinėti.
Man asmeniškai yra saldu, kai pagaliau atsiskleidžia patriotizmą monopolizavę marksizmo leninizmo dėstytojai. Tiesa ir aiškumas visuomet mažiau vargina, nei nuolatinis apsimetinėjimas, kad raudoną kūną galima paslėpti pridengus jį Trispalve. Gal todėl ir virto tos vėliavos, neiškentusios tokios negarbės per Politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimą?
Tačiau tas precedentas nežada nieko gera mums kaip bendruomenei, kaip Lietuvai, siekusiai vakarietiškos dvasios ir materialiosios gerovės. PBK draudimas yra ne tik nedemokratiškas ir nevakarietiškas žingsnis. Juo kartu pripažįstama, kad per 23 nepriklausomybės metus Lietuvoje atsirado auditorija, kuri yra nekritiška PBK sapalionėms apie sausio 13.
Žmonės, kurie Sąjūdžio metais lengvai atskirdavo, kurie laikraščiai jiems sako tiesą, o kurie meluoja, dabar kažkur ėmė ir prapuolė. Arba juos įveikė amnezija, ir jie nebeatpažįsta melo, nors patys stovėjo ir prie televizijos bokšto, ir prie parlamento. Vietoje tų bevardžių patriotų dabar Lietuvoje gyvena zombiai iš „Farų“, todėl jiems galioja tik viena atgrasymo nuo ydingų minčių priemonė - draudimas. Tačiau tada reikėjo pradėti nuo draudimo žiūrėti.
„Mano požiūriu, geriausia - dirbti su informacija, kuri gali būti neteisinga, dėl jos diskutuoti, bet ne ją uždrausti", - šiais žodžiais už žiniasklaidą atsakinga ESBO pareigūnė Dunja Mijatovic taktiškai pamėgino pasakyti, kaip tokiu atveju elgiasi civilizuoti kraštai. Prorusiška! Toks buvo atsakas civilizacijai...
Žmonių bendruomenės bus blaškomos vis didesnių krizių ir pakilimų bangų, jei nesugebės išgirsti visų – ir pačių keisčiausių, pavojingiausių, kvailiausių, ir pačių išmintingiausių idėjų apie save. Tokia yra demokratijos aksioma.
Todėl apie Lietuvos kaip bendruomenės ateitį tegaliu pakartoti tai, ką Aušra Maldeikienė pradėjo sakyti apie Lietuvos ekonominį modelį: klausimas yra ne ar ji žlugs, o kada tai įvyks.
P.S. Šiemet gegužės viduryje naujos sudėties Radijo ir televizijos komisija susitiko su Lietuvos transliuotojais. Susitikime buvo baiminamasi, kad populiarėjantys Rusijos kanalai jau užima 15 proc. rinkos, nes sugeba investuoti daug daugiau į tą pramogų niekalą, kurį klonuoja, tik su mažiau pinigų, ir lietuviška televizinių pramogų industrija. Tik spėju: PBK uždraudimo tikrieji lobistai buvo mūsiškiai televizijos verslininkai. Ar jie kuria kokią nors atsvarą PBK „publicistikai“? Ne.
