Šių specialistų ir tuo pačiu visos konferencijos nuomone, pensijų fondai šiuo metu Lietuvoje laikytini gana abejotina iniciatyva, nes naudą gali atnešti tik didelių atlyginimų – gerokai virš vidutinio – gavėjams, taigi menkai mažumai.
Nieko gero jie neduoda ir dabartiniams pensininkams, nes valstybės pumpuojami pinigai pensijų fondams skirti tolimos ateities – po 30-40 metų – pensininkų gyvenimo galbūt (!) pagerinimui, o ne dabartinių pensijų didinimui ar „Sodros“ skolų mažinimui. Pagaliau toks kaupimas nieko neduoda ir valstybei, nes tolesnis lindimas į valstybės skolos kilpą (tie pumpuojami pinigai yra pasiskolinti!), nėra net ko aiškinti - pačiai valstybei neša mirtiną pavojų.
Tačiau įdomiausia ne tai. Vos pasibaigus konferencijai, tą pačią dieną ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, matyt, išgirdęs apie laisvamaniškas konferencijos kalbas, pareiškė, kad „nuo kitų metų jokių stabdymų tikrai į pensijų fondus nebus... privatūs pensijų fondai turi egzistuoti, nes jie turi didelės įtakos makroekonominei politikai“. Štai taip. Kasmetis pusės milijardo litų švystelėjimas (arba kiekvieną dieną po pusantro milijono!) į nepasotinamų fondų nasrus, tikintis, kad po 40 metų tie fondai pradės duoti kokią nors naudą, vadinamas įtakinga makroekonomine politika?
Kokios konferencijos dalyvių kalbos taip suerzino premjerą? A.Syso nuomone, vienpusišką ir agresyvią Pensijų fondų reklaminę veiklą galima palyginti su Buratino siūlymu: pasodinkite auksinį pinigėlį ir iš jo išaugs auksinis medelis... Anot A.Syso yra nekorektiška negarantuotą būsimųjų pensininkų ateitį kurti dabartinių pensininkų sąskaita. Jo manymu, tai bus nepriimtina ir daugeliui Lietuvos žmonių, kai jie sužinos visą tokios šviesios ateities kūrimo kainą bei jos rezultatus.
Ši konferencija turėtų padėti dar neapsisprendusiems dėl pensijų kaupimo būdo, bet galbūt privers pagalvoti ir jau apsisprendusius. Pasak A.Syso, už pensijų kaupimą agituoja tik labai gerai uždirbanti publika, pvz., bankų darbuotojai, o iš minimalų ar net ir vidutinį atlyginimą gaunančiųjų tokios agitacijos jam neteko girdėti. Esminis dalykas: reikia sprendimų, kurie sustabdytų Lietuvos kritimą į finansų duobę.
Išsamiausią Lietuvos pensijų sistemos vaizdą pateikė prof. R.Lazutka. Pirmiausia, jis paneigė mitą, kad Vakarų šalių pensininkai gali važinėti po Europą todėl, kad gauna privačias pensijas. Daugumoje šalių jos sudaro ne daugiau 10 proc. senatvėje gaunamų pajamų.
Tiesa, ateityje ši dalis greičiausiai didės. Europos Komisija skatina plėsti profesinių pensijų, t.y. darbdavių finansuojamų pensijų apimtį, bet nesiūlo transformuoti dalį viešųjų pensijų į privačias, kaip kad yra padaryta Lietuvoje. R.Lazutka priminė, kad prieš keletą dešimtmečių buvusią kaupiamųjų pensijų euforiją ne vienoje pasaulio šalyje keičia abejonės jų prasmingumu, o kai kuriose jos panaikintos arba įmokos į pensijų fondus kelis kartus sumažintos ar iš viso sustabdytos.
Tokia reforma, kaip dabar vykstanti Lietuvoje, gali tęstis net 40 metų, iš kokių lėšų ją reikės finansuoti, kas užpildys visą tą laikotarpį gilinamą „Sodros“ finansų plyšį, „kam to reikia, ar tam, kad paskutinė lietuvių karta neliktų skolinga? – klausė R.Lazutka. Anot jo, jau dabar kaktomuša sumušamos nesumokėtos krizės metu pensijos (nekalbant jau apie jų didinimą) dabartiniams pensininkams ir įmokos į neįžvelgiamą kaupiamųjų fondų miglą ateities senjorams.
Dar įtikinamesni profesoriaus „priešfondiniai“ argumentai yra tokie. Gavusiems minimalų atlyginimą 1000 litų ir dalyvavusiems 10 metų kaupiamuosiuose fonduose, t. y. šiuo metu išeinantiems į pensiją, „Sodros“ pensija per 20 pensininko gyvenimo metų bus 2990 litų mažesnė nei tų, kurie nedalyvavo kaupime. Gavusiems 2000 litų, t. y. beveik vidutinę algą – mažesnė 7684 Lt, 3000 litų – mažesnė 11488 Lt, pagaliau 6000 litų - mažesnė 22900 litų. Priminsime, kad vidutinė pensijų fondų išmoka šių metų pradžioje siekė 4810 litų. Taigi gaunantiems net vidutinę algą, tokių Lietuvoje dauguma, šviečiasi beveik 3000 litų pralaimėjimas. Toks yra milijardinių valstybės išlaidų rezultatas.
Pensijų fondų teikiama skaičiuoklė taip pat klaidina, nes į duomenų bazę įvedamas pensijų fondų pelningumas, t.y. kaupiamų pinigų prieaugis, o „Sodros“ pensijai joks didėjimas nenumatomas, nors juk gali būti ir atvirkščiai. Taigi skaičiuoklės autoriai gražina pensijų fondų vaizdą „Sodros“ sąskaita. Tai vėlgi neteisinga.
Pats vadinamojo kaupimo principas vertas atidesnio dėmesio. Dabartinis kaupiamųjų pensijų „gamybos“ ratas atrodo taip: valstybė iš darbuotojų surenka socialinio draudimo įmokas – jų dalį perveda pensijų fondams - šie investiciniams fondams – šie įmonėms ar valstybėms – šios vėl investiciniams fondams – šie pensijų fondams – šie draudimo bendrovėms - šios naujai iškeptam pensininkui moka anuitetą, t. y. pensijos dalį.
Ar ne per sudėtingas pensijų „gamybos“ konvejeris? Aišku, kad nežmoniškai sudėtingas ir brangus. Išmetus visus tarpinius elementus jis atpigtų, bet tuomet gautume tą pačią „Sodros“ sistemą su kas dešimtmetį padvigubėjančia jos pensija. Tačiau be milijardinių valstybės išlaidų mūsų pensijų sistemos neva tobulinimui.
Vyriausybės patarėjo Stasio Jakeliūno mintys sukosi ties „Sodros“ ir kaupiamųjų fondų santykių dialektika. Viena iš S.Jakeliūno kapitalinių tezių: „Pervedimai iš „Sodros“ į antrąją pakopą didina „Sodros“ deficitą ir skolą“ nesulaukė prieštaravimų. Tačiau į klausimą – ką daryti kad kaupiamieji fondai neardytų „Sodros“ biudžeto, jokio rišlaus atsakymo niekas neturi. Beje, nuo kitų metų tuos pervedimus turės finansuoti ne valstybė, bet pati „Sodrą“ iš savo kiaurai praskolinto biudžeto, taigi jos padėtis dar labiau komplikuosis.
Esminė bėda, kad kaupiamieji fondai neturi ilgalaikio finansavimo šaltinio. Tai jau buvo aišku ir 5-8 metus, tačiau niekas nepasikeitė ir dabar, tik pablogėjo, tokiu būdu tektų konstatuoti, kad antroji pakopa finansine prasme nėra patvari. S.Jakeliūno nuomone, pensijų skaičiuoklė yra klaidinanti (pagal ją visiems Lietuvos žmonėms apsimoka dalyvauti kaupime!), anuitetų rinka – rizikinga (neapsaugota nuo infliacijos, neeliminuotas anuiteto pardavėjo bankrotas, nenumatytas kolektyvinis anuitetų įsigijimas), mažiausiai pusė kaupiamųjų fondų dalyvių nesukaups anuitetams reikalingos sumos (kiekvienam pensininkui tuomet reikėtų sukaupti 65-80 tūkst. litų, o nedidelės palūkanos pasaulio rinkose irgi mažina anuiteto galimybę).
Kaupiamųjų pensijų sistema buvo kurta pagal pasenusį modelį, remiantis nepamatuotomis iliuzijomis. Tačiau pagrindinė priežastis: kaupiamųjų fondų finansavimas iš „Sodros“ pinigų kelia ir kels nereikalingą socialinę ir finansinę įtampą. S.Jakeliūnas nesutiko su siūloma galimybe kaupiamųjų dalyviams grįžti į „Sodrą“ be fonduose sukauptų pinigų, nes „Sodros“ pensija vis tiek sumažėtų, o sukauptų pinigų likimas taptų visiškai neaiškus.
S.Jakeliūno manymu, Lietuvoje turėtų būti tokia keturių pakopų pensijų sistema: pirmoji pakopa - nacionalinė arba bazinė pensija, mokama iš valstybės biudžeto, padidinus pajamų mokestį ir sumažinus „Sodros“ įmokas, antroji - socialinio draudimo pensija, tačiau tik subalansavus „Sodros“ biudžetą, trečioji - profesinė arba kolektyvinio draudimo pensija, mokant jai įmokas iš darbuotojo atlyginimo, ketvirtoji - asmeninė pensija, t. y. dabartinė kaupiamoji pensija, ją finansuojant tik asmeninės iniciatyvos pagrindu, o „Sodros“ pervedimus kaupiamiesiems fondams jau nuo kitų metų nutraukti. Pranešėjas pripažino, kad tokia reforma būtų reikšmingas politinis iššūkis, tačiau ją įvykdyti geriau reikėtų įvykdyti anksčiau negu vėliau.
Trumpame baigiamajame žodyje T.Medaiskis vėlgi įmetė akmenį į kaupiamųjų fondų daržą, prisipažinęs, kad ir jis pats nežino, ar dalyvauti pensijų kaupime, beje, jį pavadinęs... loterija. Jo paties skaičiavimu, žmogus, gavęs vidutinį atlyginimą ir dalyvavęs pensijų kaupime nuo 2004 iki 2012 metų, t. y. iki išėjimo į pensiją, sukaupė apie 7000 litų.
Tačiau „Sodros“ pensija jam sumažėjo 32 litais. Ar laimėjo, ar pralaimėjo? Padalinę 7000 Lt iš 20 metų ir dar iš 12 mėnesių (tikėtinos gyvenimo trukmės), gausime 29 litų „uždarbį“ per mėnesį. Taigi, eilinis Lietuvos žmogus liko apgautas, nes jo suminė pensija yra mažesnė nei būtų likęs vien „Sodroje“. Visa tai vyksta valstybei atidavus 5,1 mlrd. litų pensijų fondams! Ar to tikėjosi pensijų fondų kūrėjai, Lietuvos valdžia, ar ji vis dar tvirtins, kad „privatūs pensijų fondai turi egzistuoti“.
P.S. Šį pavasarį vykusioje Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“skaitytojų apklausoje „Ar kaupiamieji pensijų fondai turi būti uždaryti?“ atsakymai buvo tokie: „Taip“ – 45 proc., „Ne“ – 41 proc., „Juos reikia dar labiau apriboti“ – 6 proc., „Sunku pasakyti“ – 8 proc.
Tame pačiame laikraštyje Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas neseniai konstatavo: „pensijų fondų likvidavimo plano dar nėra, bet jų neturėtų likti“ ir dar pridėjo, kad „dabartinis fondų modelis nepateisino pensininkų vilčių“. Gal šie kaimynų skaičiai ir faktai padės rasti atsakymą ir Lietuvos valdžiai?
