Tačiau pirmieji ledai jau yra pralaužti ir Lietuvos Seime atsirado 40 narių, pasirašiusių po įstatymo projektu dėl rinkėjų skaičiaus sumažinimo, norint sušaukti referendumą. Mūsų Konstitucija numato net 300 000 parašų, reikalingų referendumui paskelbti. Referendumo įstatymas taip pat numato ir labai trumpą laiką, parašams surinkti – vos tris mėnesius.
Per 24 nepriklausomybės metus Lietuvoje pavyko surengti vos keletą referendumų: dėl pirmos Konstitucijos priėmimo, dėl svetimos kariuomenės išvedimo, dėl stojimo į Europos Sąjungą ir dėl Visagino AE statybos.
Referendumų priešininkai dažniausiai yra didelės partijos, turinčios valdžią arba galimybę į tą valdžią vėl grįžti kadenciją prasikankinę opozicijoje. Jos daugiau rūpinasi savo valdžios ir privilegijų išsaugojimu, o ne tos valdžios pasidalijimu su tauta referendumo keliu. Tauta, anot jų, tegul džiaugiasi gavusi galimybę kas ketverius metus pasakyti savo nuomonę per Seimo rinkimus ir kas penkerius metus - dėl prezidento. Visa kita jau ne tautos, o valdančių partijų reikalas.
Iš tikrųjų referendumai demokratinėje visuomenėje yra nuolatinis tautos dalyvavimas, kartu su išrinkta valdžia sprendžiant esminius, o kai kuriose šalyse, net kasdienius reikalus. Ypač tuomet, kai išrinkta valdžia tų reikalų arba nesugeba, arba nenori spręsti, o duotus pažadus pamiršta.
Neseniai Lenkijoje, kurioje savivalda kur kas gajesnė nei Lietuvoje, dviejose šalies savivaldybėse įvyko referendumai dėl pirmalaikio vietinės valdžios atšaukimo. Vietinis referendumas nusprendė, kad vietos valdžia turi atsistatydinti, nes blogai tvarkosi ir nevykdo savo pažadų.
Varšuvoje planuojamas referendumas dėl miesto prezidentės H.Gronkiewicz -Walz, išrinktos tiesiogiai Varšuvos gyventojų, atšaukimo. Ji jau septynerius metus vadovauja Lenkijos sostinei. Didžiausia valdančioji partija - Piliečių platforma - atkakliai priešinasi referendumui. Jei referendumas pavyks, bus skelbiami priešlaikiniai Varšuvos galvos rinkimai.
Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje demokratinių Europos Sąjungos šalių, mūsų žmonės tiesiogiai nerenka nei kaimo seniūnų, nei valsčių viršaičių, nei miestų ar rajonų merų. Mokytojai nerenka direktorių, kurie šeimininkauja savo mokyklose be jokių kadencijų po du-tris dešimtmečius iš eilės. Galima sakyti, kad Lietuvos švietimo sistemoje, kaip ir savivaldybėse, vyrauja demokratinio centralizmo principas, paveldėtas dar iš sovietinių laikų.
Šveicarijoje, kurioje man teko dirbti daugiau nei ketverius metus, kasmet įvyksta apie šimtas referendumų. Niekas čia nekelia demagoginio klausimo, kiek referendumai kainuoja. Visiems ir taip aišku, kad demokratija turi savo kainą. Daugiausia referendumų vyksta dėl savivaldos reikalų. Jie neretai rengiami kartu su visos šalies referendumais.
Deja, Lietuvoje savivaldos lygio referendumai apskritai nevyksta. Tai viena iš priežasčių, kodėl dalyje rajonų ir miestų savivaldybių klesti korupcija, tarybos nariai savo verslą derina su savo valdžia, tampa milijonieriais, o merai jaučiasi kaip vietos karaliukai.
Daugeliui inicijuotų referendumų šveicarai nepritaria, nes jie arba tenkina tik mažos dalies rinkėjų interesus, arba jų įgyvendinimas gali būti labai brangus arba nenaudingas visuomenės daugumai. Štai viename kantone turtuoliai, norėdami pritraukti didesnių investicijų, pasiūlė vietoj progresinių mokesčių įvesti regresinius. Dauguma tam nepritarė, todėl liko galioti progresiniai mokesčiai, kurių taip bijo bet kuri Lietuvos valdžia, ar ji vadintųsi dešiniąja ar centro kairiąja, nors beveik visose ES demokratinėse šalyse jie egzistuoja.
Lietuvoje, kai kalbama apie referendumą, iš karto imama kalbėti apie konkrečią iniciatyvą, kuriai žmonių dauguma gali ir nepritarti, nes įžvelgiami tam tikrų grupių interesai.
O apie patį referendumo surengimo principą nekalbama. Visi referendumai, kur jie bevyktų, turi savo interesų grupes. Svarbu, kad tos grupės interesai neprieštarautų visuomenės daugumos interesams, kad vyktų atviros ir argumentuotos diskusijos dėl svarstomo klausimo.
Šiuo metu Lietuvoje renkami parašai dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Mano galva, žmonės turi teisę iškelti tokį klausimą, kaip žemės pardavimas užsieniečiams. Tačiau aš asmeniškai esu už tai, kad žemė būtų parduodama ne pagal tai, kokią žmogus turi pilietybę, o atsižvelgiant į tai, ar jis tą žemę dirba. Šiuo metu, kai nemaži žemės plotai Lietuvoje dirvonuoja ir tapo vietinių, Lietuvos piliečių, spekuliacijos objektu, žemės pardavimas tiems, kurie ją dirbtų, būtų naudingas mūsų kraštui.
Šveicarijoje rengiami dviejų rūšių referendumai: privalomi ir fakultatyvūs. Pirmiesiems reikia surinkti 100 tūkstančių, o antriems - 50 tūkstančių balsų. Pirmuoju atveju priimtas sprendimas tampa konstitucine norma, o antruoju atveju virsta įstatymu. Parašams surinkti skiriami metai ir net daugiau.
Kvorumo referendumams nėra. Atėjusių ir balsavusiųjų dauguma, pavyzdžiui, nusprendžia, kad Šveicarijai reikia šauktinių, o ne profesionalios kariuomenės, kad negalima statyti minaretų prie mečečių, kad šaliai reikia įstoti į Šengeno zoną ar padovanoti vieną milijardą frankų Rytų ir Vidurio Europos šalims už galimybę naudotis jų rinka.
Ciuricho gyventojai nusprendžia, kad Ciuricho kantone pirmoji užsienio kalba mokyklose būtų anglų, o ne viena iš valstybinių kalbų - prancūzų. Nesvarbu, kad tai prancūzų kantonams nepatinka.
Žinoma, Lietuva – ne Šveicarija, kur referendumai buvo iškovoti dar XIX a. pirmoje pusėje St.Galleno gatvėse demonstracijų metu, kai miestiečiai privertė miesto valdžią pateikti priimtus tarybos nutarimus jų teismui.
Šį pavyzdį perėmė ir Šveicarijos parlamentas, kuris visus priimtus įstatymus keturis kartus per metus pateikia tautai svarstyti. Jei tauta nusprendžia, kad įstatymas netinkamas, surenka 50 tūkstančių balsų ir įvyksta referendumas. Jei įstatymas neužkliūva, jis lieka galioti.
Referendumai demokratinėse šalyse turėtų tapti norma ir virsti kasdienybe, pirmiausia savivaldybių lygyje. Kaip, pavyzdžiui, yra daugelyje JAV valstijų. Tuomet tauta gerbs savo valdžią, o valdžia bus priversta įsiklausyti į tautos balsą.
