Vargu ar kam nors pavyktų apginti bent vieną šiuolaikinio bendravimo su komplikuota kaimyne schemą. Rusija yra pasikeitusi, bet ne ta linkme, kokia buvo prognozuojama devyniasdešimtaisiais metais.
Tuometis faktinis Lietuvos vadovas V.Landsbergis palaikė draugiškus ryšius su demokratiškų pažiūrų atgimstančios kitokios Rusijos politikais, nesunkiai susikalbėjo su B.Jelcinu, nepamiršusio Lietuvos piliečių moralinės pagalbos karinio perversmo dienomis.
Lietuvoje, sąjūdietiškoje aplinkoje, buvo manoma, kad Rusijos valdžioje palaipsniui įsitvirtins nauja demokratiška politikų karta, o buvusi sovietinė nomenklatūra liks tik slogus prisiminimas. Buvo tikimasi, kad naujas – laisvas nuo valstybės kontrolės verslas nuo pat pradžių orientuosis į saugias vakarietiškas rinkas, o ekonominiai santykiai su Rusija liks epizodiniai ir politiniu požiūriu antraeiliai.
Deja, atsitiko kitaip. B.Jelcinas pats netrukus pateko į nomenklatūros žabangas, o ekonominės krizės Rusijoje tiesiogiai veikė Lietuvos būtį ir jos apspręstą sąmonę. Landsberginis modelis, kurį galima pavadinti „gyvenkime ir bendraukime su besikuriančiomis demokratijomis“, buvo palaidotas. Lietuvos–Rusijos santykiuose įsivyravo drėgna šalta migla.
Atvėso ir pačios Lietuvos domėjimasis Rusijos demokratiniais procesais. Kai dar neseniai Vilniuje opozicija V.Putinui surengė tarptautinę konferenciją, išskyrus pakviestą V.Landsbergį, ja nesusidomėjo net konservatoriai.
Tačiau nepaisant stalinistinės nostalgijos alkoholio veikiamoje prastuomenėje, Rusijos valdžia nesirengia grįžti į sovietinius laikus, propaguoja ir stengiasi įdiegti valstybinį kapitalizmą, bet tuo pačiu metu ieško tinkamos ideologijos prisikelti iš pažeminimo, kurį patyrė per imperijos griūtį.
Žinomas Rusijos publicistas, rašytojas V.Solovjovas savo knygoje „V.Putinas“ dabartinį Kremliaus vadovą laiko provakarietiškos orientacijos, prigriebusį už gerklės oligarchus, tačiau Rusijos valdžios elgesys su opozicija perša visiškai kitokias jos vadovo charakteristikas.
Koks buvo tikrasis B.Jelcino požiūris į Lietuvą, ko gero, gali pasakyti tik ambasadorius E.Bičkauskas, tačiau net oficialiose B.Jelcino kalbose, minint Lietuvą, nesunku buvo išgirsti prielankumo gaideles.
V.Putinas Lietuvos atžvilgiu jokių sentimentų neturi. Kai buvęs Lietuvos premjeras A.Kubilius susitiko su ano meto Rusijos premjeru V.Putinu, į A.Kubiliaus sakinį „Mes uždarėme Visagino atominę elektrinę“ V.Putinas tik trumpai, pertraukdamas kalbėtoją, replikavo: „Jums uždarė.“
Du žodžiai pasako kur kas daugiau negu kokia nors oficiali biurokratinė pynė apie draugiškus ir efektyvius santykius tarp dviejų valstybių. Nepaslaptingas, nešifruotas buvo ir Lietuvos prezidentės susitikimas su V.Putinu. Per kietą D.Grybauskaitės „tiradą“ V.Putinas stengėsi net nemirksėti. Nereikia būti fizionomikos žinovu, kad suprastum, ką būsimas Rusijos prezidentas galvoja.
Po trumpos Lietuvoje suvaidintos užsienio politikos pasikeitimo intermedijos, D.Grybauskaitės skambučio tuomečiam prezidentui D.Medvedevui, dirbtinai sentimentalių susitikimų su Baltarusijos diktatoriumi Kremlius nepuolė išskėtęs rankas pasitikti naujų Lietuvos politinių vėjų ir kantriai laukė, kas bus toliau. O toliau buvo kaip visada.
Eksperimentui nepasisekus, D.Grybauskaitė apie Kremlių atsiliepė ne ką švelniau nei V.Landsbergis savo politinėse novelėse.
Kremliaus samdyti politikos apžvalgininkai eksperimentą įvertino dar aiškiau: D.Grybauskaitė buvo tik Briuselio zondas A.Lukašenkos ir Kremliaus santykių diagnozei patikslinti. Oficiali Briuselio žvalgybinė operacija.
Dabartinis pasienio vežėjų ir pieno trileris yra reakcija į D.Grybauskaitės viražus – nuo šalto prezidento V.Adamkaus užsienio politikos vertinimo iki karšto Rytų partnerystės, puoselėtos to paties V.Adamkaus, palaikymo. Pagaliau, posakiu „aš dirbu su Vakarais, o Vyriausybė – su Rytais“, vos ne kaip Kęstučio ir Algirdo laikais, prezidentė pati nubrėžė savo politikos modelį.
Tačiau Maskva anaiptol nematuoja Lietuvos ir jos politikų vienu matu. Kai kurie politologai, komentuodami Rusijos informacinius ir ekonominius išpuolius, aiškino tai didžiosios kaimynės noru sukelti Lietuvoje vidinę sumaištį.
Tačiau ta sumaištis jau seniai egzistuoja. Lietuvos partijos neturi bendros politikos Rusijos atžvilgiu, ir politinius žaidimus žaidžiančiai valstybei tokia situacija labai paranki. Galbūt Maskva nieko nesitiki iš Lietuvos dešiniųjų ir prie jų prisišliejusios prezidentės, bet kitų partijų dar nėra nurašiusi.
Maskva labai palankiai žiūrėjo į R.Pakso pergalę prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Kremliui nemalonu buvo girdėti, kaip iš jos aikštės V.Uspaskichas dergia Lietuvos teisėsaugą. Smagu pasijusti prieglauda bėgantiems nuo „diktatūrų“.
Skiriasi Maskvos požiūris ir į socialdemokratų partiją. Įsiplieskus „pieno konfliktui“, oficialiai ignoravus Lietuvos politikus ir net Lietuvos ambasadorių Rusijoje, G.Oniščenka pasikvietė deryboms A.Butkevičiaus patarėją A.Vinkų. Kodėl?
Todėl, kad premjero patarėjai nėra politikai ir atsargiau bendrauja su žiniasklaida. Būtent per patarėją ir galima premjerui perduoti reikiamą žinią. Kokia ta žinia? Laikui bėgant sužinosim. Visi jau suprato – ji nėra vien apie pieno pramonę. Akivaizdu, kad norima pasiūlyti kitokį, nei buvo su A.Kubiliaus Vyriausybe, bendravimo modelį, paremtą senais kontaktais ir asmeninėmis pažintimis ir atribotą nuo oficialios politikos. Paprasčiau tariant, brazauskinį modelį. Modelį, kuriame daug kas telpa: ir neformalus bendravimas, ir tarp eilučių išsakomas pažadas galbūt paremti renkant mažiau kategorišką kitą Lietuvos prezidentą.
