Vieni mano vienaip, kiti – kitaip. Šį valstybės skilimą šią savaitę puikiai iliustravo skandalinga istorija, nutikusi Seimo rūmų istorinėje Kovo 11-osios salėje.
Visuomenei bei daugumai politikų piktinantis ir ieškant kuo skaudesnio atkirčio rusams dėl rusiško Pirmojo Baltijos kanalo šmeižikiškos laidos apie Sausio 13-ąją, įtakingas socialdemokratas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas B.Bradauskas uždraudė rodyti šioje salėje užsienio svečiams tragiškosios Sausio 13-osios vaizdus.
Pagrindinė priežastis – B.Bradauskas bijojo supykdyti į renginį pakviestus Rusijos ambasados atstovus. Esą taip jis saugojo rusų prispaustų Lietuvos pienininkų interesus.
Tačiau pienininkams, žinoma, nuo to geriau netapo. Juk Rusijai neatleidžiant kilpos, blaškėsi ne tik B.Bradauskas.
Atrodo, Vyriausybė šią savaitę pagaliau lyg ir prisibeldė į Kremliaus bei jam pavaldžių institucijų duris.
Premjerui A.Butkevičiui pagaliau pavyko prisiskambinti į savo Rusijos kolegos D.Medvedevo priimamąjį.
Pastarojo sekretoriatas Lietuvos premjerą nudžiugino – pranešė, kad D.Medvedevas vis dėlto ras laiko su juo šnektelėti po pusantros savaitės.
Lietuvos politikai jau atvirai ir vienu balsu tvirtina, kad blokados priežastys – politinės. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio sutariama.
Vyriausybės atstovai ir toliau laikosi nuomonės, jog kreipimasis į Pasaulio prekybos organizaciją, kad ši prigriebtų Rusiją – kraštutinė priemonė, kurios reikėtų griebtis, jeigu nepavyktų susitarti su Maskva.
O prezidentė D.Grybauskaitė vėl sukritikavo Vyriausybę, kad ji esą deda nepakankamai pastangų išspręsti problemą.
Tai išgirdęs A.Butkevičius paskelbė, kad prieš Vyriausybę vykdomas partizaninis karas.
Premjeras taip pat atskleidė, kad, Vyriausybės atstovų ir pienininkų delegacijai susiruošus vykti į Maskvą ir ten klauptis ant kelių, kai kurie atsakingi pareigūnai spaudė verslininkus nevykti, nes ten esą jų niekas nesirengia priimti.
Tad galima konstatuoti, kad vykstantis pilietinis Lietuvos valdžios karas, kurio ašis – prezidentės ir premjero dvikova – aštrėja.
O kaip kitaip? Juk vis arčiau šio karo variklis – prezidento rinkimai.
Šią savaitę politikos viršūnių kabinetus ir užkulisius supurtė pasklidusi žinia, esą neseniai „tvarkiečių” lyderis, pašalintas prezidentas R.Paksas siūlė D.Grybauskaitei savo partijos ir „darbiečių” paramą per prezidento rinkimus, jeigu ji užgniaužtų juodosios buhalterijos bylą, kurioje kaltinamieji – V.Uspaskichas ir jo bendražygiai.
Žinoma, šitokia žinia skamba labai neįtikėtinai. Sunku patikėti vien tuo, jog R.Paksas būtų toks naivus, kad siūlytų tokią avantiūrą D.Grybauskaitei, manydamas, jog ji užkibs.
Tačiau tai, ar europarlamentaras kažkada iš tiesų siūlė prezidentei tokį sandėrį, pagaliau ne taip ir svarbu.
Svarbiausia, kad už šių gandų akivaizdžiai kyšo Prezidentūros, siekiančios supjudyti valdančiosios koalicijos partnerius, ausys.
Reikėtų priminti, kad valdantieji neseniai kaip tik ėmė svarstyti bendro koalicijos kandidato (juo galbūt taptų A.Butkevičius) prezidento rinkimuose idėją.
Tos idėjos autorius kaip tik buvo R.Paksas.
Vis dėlto ši specialioji Prezidentūros operacija nebūtų buvusi tokia sėkminga ir nebūtų sukėlusi tokio triukšmo, jei ne pats A.Butkevičius.
Užuot atmetęs tokias kalbas, premjeras viešai pareiškė, kad irgi „girdėjęs” tokią informaciją. Ir tokiu būdu ją tarsi patvirtino.
Nieko keista, kad „tvarkiečiai” ir „darbiečiai” ėmė ne tik kategoriškai neigti šias kalbas, bet ir piktintis premjero elgesiu.
Gali būti, kad A.Butkevičiui vėl pakenkė jo liežuvis.
Bet galima spėti, jog premjeras galėjo ir tyčia tarsi patvirtinti šiuos gandus.
Juk seniai vieša paslaptis, kad socialdemokratų lyderis itin nenori dalyvauti prezidento rinkimuose, nors jį į šį frontą aktyviai stumia pirmiausia kai kurie jo paties partijos veikėjai.
Viena vertus, A.Butkevičius tikrai nenori po galimo pralaimėjimo netekti įtakos partijoje ar net būti nuverstas iš posto.
Kita vertus, socialdemokaratų lyderis baiminasi D.Grybauskaitės keršto – pavyzdžiui, perrinkta šalies vadove ir Vyriausybei formaliai atsistatydinus gali nepatvirtinti jo premjero poste.
Taigi neatmestina, kad premjeras tik džiaugiasi radęs bet kokią progą komplikuoti savo galimybes dalyvauti prezidento rinkimuose – net jei tą progą suteikia pagrindinė jo politinė priešininkė.
Kad ir kaip būtų, į įtemptą, pilietinį karą primenančią padėtį pateko ir nežinioje kybo ne tik šalies pieno pramonė.
Kaip baigsis Vyriausybės ir Rusijos giganto „Gazprom” derybos dėl dujų kainų, kurių fronte taip pat buvo ryški Prezidentūros ir Vyriausybės priešprieša?
Derybas tebegaubia migla, o Lietuvos premjeras tebesitikėjo „Gazprom” sveiko proto ir to, kad jis sumažins kainas.
Ar Lietuva pagaliau apsispręs – bus statoma atominė elektrinė ar ne? Viena vertus, Vyriausybė toliau džiaugiasi, kad projektą jai esą pavyko pastūmėti į priekį. Kita vertus, pats A.Butkevičius ir kiti valdantieji prabilo apie naują referendumą šiuo klausimu.
Tačiau kaip apsispręsti jau kartą apsisprendusiai tautai, kuri mato vis labiau besiblaškančią valdžią?
