Graikijoje romų pagrobtos baltapūkės mergaitės atvejis, plačiai nuskambėjęs žiniasklaidoje, čigonų-vaikų grobikų mitą bus sustiprinęs, ko gero, ne vieneriems, o gal ir ne vienai dešimčiai metų į priekį. Dėl pačios tautos mentaliteto nusiplauti šią dėmę bus be galo sunku.
Atrodo, kad patiems romams visai nerūpi jų tautos reputacija. Jie abejingi savo istorijai. Retas žino, kad Hitleris romų išnaikino ne mažesnį procentą, nei žydų, tačiau apie holokausto siaubus pasakoja tiktai pastarieji. Žydai, kita ilgą laiką Europoje tradiciškai demonizuota etninė grupė, energingai kovoja už savo reputaciją, šaukiasi teisingumo, reikalauja prarastų teisių. Romai nieko panašaus nedaro.
„Nes jie – neapsišvietę, neišsilavinę, dauguma neraštingi“, - aiškina Božena Karvelienė. Ši 32 metų romų tautybės moteris – mokyklos, kurioje mokosi jos tautybės vaikai, pedagogė ir socialinė darbuotoja, taip pat vadovauja Romų integracijos namams.
Panorėjo ir ištrūko
Boženos netenkino gyvenimas tabore, ir ji susikūrė tokį, kokio norėjo pati. Turi darbą, butą, jau aštuonerius metus ištekėjusi už lietuvio, augina du vaikus. Nors romų bendruomenės papročiai gana griežti, saviems netgi draudžia artimiau bendrauti su kitos „tautybės“, t.y. kita kalba kalbančiais romais, tėvas labai džiaugėsi Boženos pasirinkimu.
„Buvau ištekėjusi už romo, bet gyvenimas nesusiklostė. Mes išsiskyrėme, ir pasakiau, kad dabar noriu pati tvarkytis savo gyvenimą. Ir išėjau“, - paprastai, lyg tai būtų istorija apie eilinį nuėjimą iki parduotuvės, pasakoja Božena, gyvu pavyzdžiu rodanti, kad, jeigu tikrai kažko norisi, tautybė tam ne kliūtis.
Išėjusi iš taboro, ji dirbo ir krupjė kazino, ir oro uosto neapmuitintų prekių parduotuvėje pardavėja. Dabar, dirbdama integracinį darbą su romų tautybės vaikais ir moterimis (pastarąsias subūrė į siuvinėjimo ratelį, gamina kilimus, tautinius kostiumus ir planuoja iš viso to išauginti rimtą verslą), dar randa laiko studijuoti edukologiją Vilniaus kolegijoje.
Didžiausia vertybė – šeima
Pasak moters, toli gražu ne visi romai atitinka liaudyje paplitusį čigono – vagies, sukčiaus, apgaule pinigus išviliojančios būrėjos, elgetautojo, narkotikų platintojo – stereotipus. Ne visi tokie ir tabore, laikomame didžiausiu narkotikų platinimo centru. Božena tikina, kad daugelis romų patys bijo pas juos plūstančių narkomanų: abstinencijos kankinami asmenys būna agresyvūs ir pikti, iš jų nežinai, ko laukti.
Nors, žvelgiant iš šalies, visi romai atrodo kaip ta pati tauta, netgi Vilniaus tabore egzistuoja susiskirstymas. Vieni kalba rusiškai, išpažįsta stačiatikybę, jų tėvai ar seneliai yra atkeliavę iš Moldovos ir Rumunijos – Boženos tėvas – taip pat iš jų. Kiti – nuo neatmenamų laikų gyvenę Lietuvoje, kalbantys lietuviškai, katalikai.
Tiesa, dideliu religingumu romai nepasižymi, bažnyčioje ar cerkvėje daugelis apsilanko tik per didžiąsias šventes. Paklausta, kas romams yra didžiausia nuodėmė, didžiausias nusižengimas moralei, Božena pamini ne žmogžudystę, ne melą ir ne vagystę, o svetimos šeimos išardymą. Tapti kieno nors meilužiu ar meiluže – nedovanotinas dalykas. Šeima romams yra šventa. Čia paplitusios ir labai ankstyvos santuokos, nors socialinės institucijos gana sėkmingai su tuo kovoja.
Kad romai grobtų svetimus vaikus, Božena sako negirdėjusi. „Pas mus tikrai tokio atvejo nebuvo, kad mūsų žmonės eitų, vogtų svetimus vaikus. Pas mus ir taip pilna savų vaikų“, - aiškina ji.
Visuomenė atstumia?
Romų atstovė sutinka, kad prisitaikyti šios tautybės žmonėms prie visuomenės yra sunku, bet dėl to nelinkusi kaltinti pačių romų. „Todėl, kad visuomenė nepasitiki ir nenori jų priimti. Taip ir išeina, kad jie nuolat nuošalyje. Reikia duoti jiems galimybių pasireikšti, sužinoti, ką jie norėtų gyvenime veikti, o ne tiesiog įvaryti į kampą“, - sako Božena, nors pati pasakoja, kad išėjusi iš taboro ir pabandžiusi dirbti, nei iš darbdavių, nei iš klientų nesulaukė jokios diskriminacijos ar nepasitikėjimo dėl savo tautybės.
Ko nori romai? „Jie norėtų gauti darbą, gyventi kuo toliau nuo taboro. Ir gyventi visavertiškai“, - sako pašnekovė ir tikina pažįstanti labai daug tokių žmonių. Tačiau ji pati nelaukė kieno nors malonės ir pasiekė viso to savo jėgomis. Sako, kad sunku nebuvo.
Psichologas Andrius Kaluginas, apie metus dirbęs su Kirtimų taboro čigonais ir po to apie pusmetį – su Eišiškių romų bendruomene, mano, kad dėl jų socialinės atskirties kaltos abi pusės – tiek „baltųjų“, kuriuos jie vadina „gadžo“, visuomenė, tiek jie patys.
Gandai – iš praėjusių amžių
Pasak A.Kalugino, gandai, kad čigonai grobia vaikus, gali siekti dar praėjusius amžius, jų šaknys – liaudies folklore. „Tada ir visus žydus galime apkaltinti, kad jie geria vaikų kraują“, - sako psichologas. Jis neneigia, kad tarp taboro čigonų nusikalstamumo procentas didesnis nei kitur, tačiau kaltina dėl to visų pirma ten vyraujantį nedarbą. „Nusikaltimų lygis tarp jų yra natūraliai didesnis, kadangi jie nedirba“, - mano A.Kaluginas.
Integruoti į visuomenę čigonai, gyvenantys butuose, tarp kitų tautybių žmonių, nusikalsta ne daugiau už visus kitus. Ir socialinę atskirtį patiria tiktai taboro čigonai – o tai ne itin didelis procentas iš visų romų, gyvenančių Lietuvoje. Daugiau taborų Lietuvoje nelikę. Romų gyvena ir kitose Vilniaus vietose, ir Kaune, tačiau jie problemų visuomenei nesukelia. Turi pastovius darbus, gyvena normalų gyvenimą.
Graikijos atvejį laikyti tipišku visai romų tautai, A.Kalugino nuomone, būtų neteisinga. „Kiek amerikiečių šeimų įsivaikina užsieniečius vaikus ir paskui juos išnaudoja, kad ir seksualiai, arba tyčiojasi iš jų?“ - klausia jis.
Romai, kaip prastai integruota, mažai raštinga ir nesugebanti savęs apginti grupė, dažnai visuomenės akyse virsta atpirkimo ožiu. Tačiau pažvelgus į kiekvieną apie juos sklandantį stereotipą nešališkai, tenka pripažinti, kad jie nėra tokie išskirtiniai ir blogi, kaip apie juos galvojama.
„Čigonus dažnai kaltina dėl visų problemų. Kas „varažija“? Čigonai. O kiek šarlatanų yra būrimo salonuose, visiškai nepanašių į čigonus? Kas platina narkotikus? Taboras. Bet užėję į bet kokį klubą jūs nepamatysite nė vieno čigoniškos išvaizdos žmogaus. Mūsų jaunimui tas tabletes kiša prekeiviai, nieko bendro neturintys su čigonais. Narkotikai tabore platinami tiktai trijose vietose, ir visas taboras – niekuo dėtas“, - dėsto A.Kaluginas.
Čigonai kaltinami ir dėl vagysčių, bet kalėjimuose už jas sėdinčių vargu ar pamatysime. Jie vadinami valkatomis, tačiau kiek čigonų matome tarp „bomžų“, prašinėjančių išmaldos prie bažnyčių ir kitose miesto vietose? „Tikrai nė vieno“, - įsitikinęs psichologas.
Didžiausia bėda – tinginystė
Kirtimų taboro čigonai, pasak ten dirbusio psichologo, patiria didžiulę socialinę atskirtį, bet ir patys nelabai motyvuoti integruotis, dirbti paprastus darbus. Jie gyvena atskirtyje, savo lokalioje apie 600 žmonių bendruomenėje, kuri yra nusiteikusi prieš lietuvius ne mažiau, nei lietuviai prieš juos.
Psichologas susidūrė ne su vienu atveju, kai taboro jaunimas pasirodė teikiantis neblogų vilčių. „Jaunimo paklausus, kokia jų svajonė, jie sakydavo – ištrūkti iš taboro. Nes tabore jų nelaukia jokia ateitis. Jaunimas išvažiuoja dirbti į Londoną, užsidirbti pinigų, nes čia negali susirasti darbo. Dabartiniai vaikai, paaugliai, jaunimas, kurie mokosi, kartais ir studijuoja, labai nori ištrūkti“, - sako jis. Su moksleiviais, jaunimu intensyviai dirbama, jie mokosi, sėdi prie kompiuterių, šoka, dainuoja.
O vyresnė Kirtimų taboro karta, nuo 30 metų – nieko nebenori. Nemažai jų nemoka skaityti ir rašyti – XXI amžiuje net sunku tuo patikėti. Jie, psichologo manymu, nugyvens ten savo gyvenimą ir nepasikeis. Jų vertybė, neretai skiepijama ir atžaloms, yra tinginystė. Galbūt iš klajokliškos tautos tradicijų ateinantis nenoras varginti savęs sunkiais, rutiniškais darbais.
Geriausiu atveju jiems „lygis“ yra užsiimti kokiu nors amatu („chaltūromis“), kažką parduoti turguje, užsidirbti šokant, dainuojant. Normalaus darbo tradicijų jie neturi. „Jų kraujyje – perdėta laisvė, nors aš daugiau mačiau tingėjimo“, - teigia psichologas.
A.Kaluginas sako susidūręs su atvejais, kai tabore tėvai nenorėdavo, kad jų vaikai mokytųsi, manydami, jog jiems to nereikia – verčiau tegul namuose padeda. Uždara bendruomenė tam tikra prasme daro spaudimą, trukdydama norintiems iš jos ištrūkti.
„Jie mano, kad „gadžo“ - baltieji - yra žemesnės rasės. Pavyzdžiui, „gadžo“ niekada negali sėdėti prie čigonų stalo be specialaus leidimo. Tai uždaros tautinės bendruomenės ypatumai“, - aiškina A.Kaluginas.
Sėkmingiems, integruotiems į „gadžo“ visuomenę tautiečiams taboro gyventojai pavydi tiktai pinigų. Sėkmės, karjeros, darbo – tikrai ne. Dėl darbo gali juos net ir užjausti.
Išardyti tą uždarą bendruomenę – taborą – A.Kalugino manymu, ne išeitis. Bedarbiams, nusikalsti linkusiems taboro romams pasklidus po miesto gatves, kiltų dar daugiau problemų. Nes vargu ar atsirastų toks projektas, pagal kurį juos visus būtų galima aprūpinti kad ir bendrabučiais.
Geriausia išeitis – vyresniąją Kirtimų kartą palikti ramiai nugyventi ten savo gyvenimą, o jaunesniąją visapusiškai skatinti, kad jie taptų kuo labiau motyvuoti iš taboro ištrūkti. „Ir taboras išnyks natūraliai“, - mano A.Kaluginas.
