Neseniai sunkiai susirgo draugas. Gavęs poliklinikoje registracijos taloną ir žvilgtelėjęs į datą suabejojo, ar ištemps iki paskirto laiko pas gydytoją.
Aišku, pagelbėjau draugui. Gydytojas priėmė laiku, pinigus imti atsisakė. Tačiau neatsisakė kiti medikai, kai bičiulis atsigulė į ligoninę.
Tiesiogiai prižiūrintis gydytojas, skyriaus vedėjas, sesutės, slaugės, operuojantis gydytojas, atskirai anesteziozologas ėmė vokelius su Lietuvos banko bilietais net neraudonuodami. Ir tai vadinama nemokamu gydymu. v
Žinoma, valstybinėje gydymo įstaigoje mokėti neprivaloma, niekas neverčia. Bet vieni ligoniai įsitikinę, jog veltui gydomi veltui gydosi, todėl duoda kyšį būgštaudami, kad nedavę kyšio neatsibus po paprasčiausios apendicito operacijos.
Kiti duoda užjausdami, matydami, kaip vargsta medicinos darbuotojai už menką atlyginimą. Tokiu būdu už tą pačią paslaugą sumokame du kartus - vieną kartą mokėdami „Sodros“, mokesčius, kitą kartą – brukdami pinigus tiesiogiai medikams į rankas.
Tai gal tikslingiau būtų mokėti tik vieną kartą?
Nesu karštas privačios medicinos šalininkas ir net ne arbitras, nusprendžiantis, kokios medicinos paslaugos kokybiškesnės. Juolab, kad gyvenime tenka susidurti ir su tokiais privačios medicinos atvejais - patalpos už simbolinį mokestį nuomojamos poliklinikoje, ligoniai siunčiami konsultuotis pas čia pat esančius „valdiškus gydytojus“, o didžiausias privatininkų rūpestis - laiku gauti įmokas iš ligonių kasų.
Taigi, nežinau kas geriau: nemokamos gydymo paslaugos, kurias mums garantuoja Konstitucija ar reikia teikti pirmenybę mokamai medicinai, kad gyventojai patys laisvai disponuotų savo pinigais ir tiesiogiai pirktų jiems reikalingas gydymo paslaugas?
Tik esu įsitikinęs, kad už tą pačią paslaugą du kartus mokėti neūkiška.
Jeigu norime ir toliau laikytis įsikibę nemokamos medicinos modelio, turime užtikrinti jo veiksmingumą ne popieriuose, o realiame gyvenime.
Dabar nemokama medicina net nesudaro galimybės oriai numirti, jau nekalbant apie gydymą. Bijodami, kad mus nepagrįstai nenuteistų, tai yra, norėdami užtikrinti teisėjų nešališkumą pakėlėme jiems atlyginimus, kad nebūtų pagundų imti kyšius. Šiandien sėdėti teismo salėje ramiau.
Bet iš kur semtis ramybės, kai guli ant operacinio stalo ir apšviestas lempų ir matai susirūpinusį chirurgo veidą?
Norėtųsi, kad gydytojas labiausiai būtų susirūpinęs operacijos baigtimi, o ne galvotų apie tai, kur dar reikės papildomai padirbėti, nes artėja mėnesio pabaiga ir tirpsta šeimos biudžetas. O jeigu jis išsiblaškęs ims ir paliks pilve skalpelį, kaip su juo gyventi mylėti nemokamą gydymą garantuojančią Tėvynę?
Todėl ir skubame prieš operaciją medikams duoti dovanų, kad jie nesiblaškytų, nekvaršintų galvos dėl prasto atlyginimo ir brukame net per prievartą papildomą mokestį už nemokamą mediciną tikėdamiesi, kad chirurgo veide atsispindėtų tik rūpestis operacijos sėkme.
G.Labanauskas yra Kauno miesto tarybos narys.
