Vos tik atsisėdęs į sveikatos apsaugos ministro kėdę V.Andriukaitis sukėlė privačios medicinos atstovų pasipiktinimą kalbomis, kad griežtins privačių gydymo įstaigų steigimosi tvarką ir ribos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) išmokas šioms gydykloms, rašo „Lietuvos rytas".
– Teigiate, kad neseniai paskelbtas Konstitucinio teismo (KT) nutarimas dėl pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas suteikia teisinį pagrindą jūsų planams. Ką realiai keisite?
– Buvau Konstitucijos rengėjas ir gerai žinau, kokį turinį suteikėme jos 53 straipsniui, kuriame teigiama, kad valstybė laiduoja medicinos pagalbą.
Rengiau ir sveikatos apsaugos įstatymus. Bet aiškiai nenustatėme nemokamos medicinos pagalbos tvarkos ir iki šiol ji reglamentuojama miglotai.
– Todėl ir paprašėte KT išaiškinti, kaip turi būti finansuojama būtinoji medicinos pagalba?
– 2009 metais prasidėjus krizei, buvo nutarta iš esmės atsisakyti sveikatos apsaugos biudžetinio finansavimo. Bet rengdami sveikatos įstatymus laikėmės kitokio principo. Sveikos gyvensenos, sveikatinimo programos turėjo būti finansuojamos savivaldybių. Ligų gydymo būtinąją pagalbą buvo numatyta apmokėti iš valstybės biudžeto. O PSDF lėšomis būtų finansuojama planinė medicinos pagalba.
Ilgą laiką būtinoji medicinos pagalba buvo finansuojama iš biudžeto. Jai skiriamos lėšos vis augo ir 2009 metais siekė jau 516 mln. litų. Bet kilus krizei biudžetinis sveikatos apsaugos finansavimas buvo drastiškai nurėžtas. Šiemet jau liko tik 21 mln. litų.
Biudžetinį finansavimą turėjo kompensuoti įvesta atskira PSDF įmoka.
Tačiau PSDF įmoka reiškia, kad žmogus pats susimoka už medicinos paslaugas. Tai jo pinigai, nors pagal Konstituciją jam priklausytų gauti būtinosios medicinos paslaugas iš bendrųjų valstybės lėšų.
Vadinasi, ankstesnės valdžios priimtos įstatymo pataisos iš esmės likvidavo būtinosios medicinos paslaugų finansavimą iš biudžeto. Nors Konstitucija numato, kad valstybė laiduoja medicinos pagalbą, realiai nemokamai žmonės gali gauti nebent riestainio skylę.
– Tačiau kaip KT išaiškinimas gali padėti gauti iš biudžeto gal net milijardą litų būtinosios medicinos pagalbos paslaugoms? Ar paprasčiausiai nebus lėšos perkeltos iš vienos kišenės į kitą?
– Aišku, kad valstybės biudžeto ir PSDF lėšos – du susisiekiantys indai. Vis dėlto KT nutarimas bus kaip svertas, kuriuo spausiu Finansų ministeriją skirti daugiau pinigų būtinajai medicinos pagalbai. Bet iš kitų metų biudžeto nieko tikėtis negalime. Turime nustatyti pereinamąjį laikotarpį.
Pirmiausia reikia apsispręsti, ar maždaug 4,5 mlrd. litų pakanka sveikatos apsaugai finansuoti. Tuomet matysime, kiek pinigų valstybė turi skirti iš biudžeto, kiek lėšų surinks PSDF, koks bus privataus sveikatos draudimo įnašas ir kiek tiesiogiai žmonės sumokės už medicinos paslaugas.
KT taip pat išaiškino, kad PSDF įmoka turi būti siejama su žmogaus pajamomis. Galima diskutuoti, kaip ji turėtų būti sumokama – tik nuo darbo ar nuo visų pajamų.
Aš įgaliotas kreiptis į KT, kad būtų išaiškinta, ar PSDF įmokos nereikėtų skaičiuoti nuo visų pajamų. Manau, kad turėtų būti mokamas ne tik nustatytas procentas iš atlyginimo, bet ir iš nuomos, dividendų bei visokių kitokių pajamų. Tai gerokai papildytų PSDF biudžetą.
Be to, sumažėtų ir valstybės draudžiamų asmenų skaičius, nes paaiškėtų, kad kai kurie jų gauna nemažai pajamų. Pavyzdžiui, valstybė draudžia visus pensininkus, bet jei vienas kitas jų – didžiulį turtą valdantys milijonieriai, gal ir patys galėtų draustis? Tai būtų ir socialiai teisinga, ir sveikatos apsaugos kasa gerokai papilnėtų.
Itin svarbus ir KT teiginys, kad gydyklų tinklas turi būti pakankamas.
– Remdamasis šiuo teiginiu jūs ir ketinate reguliuoti privačių gydymo įstaigų kūrimąsi?
– Klausčiau kitaip: ar gali gydymo įstaigos kurtis ten, kur nori, chaotiškai, neatsižvelgdamos į poreikius?
KT nutarimas reiškia, kad privačios gydyklos turi laikytis bendros tvarkos ir steigtis atsižvelgdamos į visų sveikatos įstaigų teritorinį pasiskirstymą. Valstybė turi tai reguliuoti.
– Tačiau, atrodo, teismas pripažino ir privačių gydymo įstaigų teisę pretenduoti į PSDF lėšas?
– KT pirmiausia konstatavo, kad sveikatos apsaugai skiriant lėšas iš biudžeto prioritetas turi būti teikiamas valstybinėms gydymo įstaigoms.
Taip pat KT pasakė, kad PSDF lėšomis turi būti garantuotas nuolatinis ir reikiamas valstybinių gydymo įstaigų tinklo finansavimas. Tik ten, kur jaučiamas medicinos paslaugų stygius, ir privačios gydyklos gali jas teikti pateikdamos sąskaitą PSDF.
Gali būti sudaromos sutartys ir su privačiomis gydymo įstaigomis, bet pirmiausia reikia pasirūpinti valstybinėmis gydyklomis.
Kitaip sakant, KT suteikė teisinį pagrindą, leidžiantį nefinansuoti PSDF lėšomis privačių gydyklų ten, kur valstybinės gydymo įstaigos visiškai tenkina medicinos paslaugų poreikį.
– Privačių gydymo įstaigų vadovai labiausiai ir piktinosi jūsų užmojais apkarpyti šiam sektoriui tenkančias PSDF lėšas. Ar pavyko su jais rasti bendrą kalbą?
– Nesakyčiau, kad privačios medicinos lobistai jau nusiramino. Tebejaučiame didžiulį spaudimą.
Privačios gydyklos buvo įgijusios išskirtines sąlygas. Galėjo laisvai įsikurti šalia valstybinės gydymo įstaigos, nusipirkti medicinos aparatūros ir prašyti pinigų iš PSDF. Lengva nuvilioti dalį patogių pacientų iš valstybinės gydymo įstaigos, o kad jai tuomet sunku išsilaikyti – tik valstybės problema.
KT pagrindė įstatymo pataisas, kurios reguliuotų gydymo įstaigų steigimąsi ir veiklą. Darbo grupė jau rengia tokias teisės normas.
– Seniai vyksta gydymo įstaigų tinklo optimizavimas. Ar per jūsų vadovavimo ministerijai metus šis darbas bus galutinai baigtas?
– Ligoninių tinklo optimizavimas negali baigtis. Jis vyks visą laiką, nes medicinos paslaugų poreikis kinta dėl emigracijos, gyventojų senėjimo, kitų demografinių procesų.
Antai matome, kad Vilniaus gydyklų tinklas neatitinka miesto plėtros.
Laukiu KT nutarimo trečioje byloje, kuris atsakys į klausimus, kaip turi būti optimizuojamas gydymo įstaigų tinklas. Šiam procesui reikia valstybinio reglamento.
Reikės apskaičiuoti, kaip keičiasi demografija, koks sveikatos paslaugų poreikis, ir tada racionaliai suplanuoti, kaip turi būti išskleistas gydyklų tinklas.
Mechaniškai uždarinėti gydyklų nevalia. Atsižvelgsime į gyventojų skaičių, amžių – pagal tai spręsime, kokius ligoninės skyrius svarbu išsaugoti.
Dabar kalbame ne apie gydyklų uždarymą, o apie jų skyrių pertvarkymą ir specialistų perskirstymą pagal gyventojų medicininius poreikius.
Yra ligoninių, turinčių už Europos Sąjungos skirtus pinigus pripirktos geros įrangos, bet ji nenaudojama. Kitur ligoninės perkrautos. Sveikatos apsaugos ministerija turi stebėti padėtį ir reguliuoti, kad medicinos paslaugos būtų racionaliai paskirstytos.
Kai gydymo įstaiga pasirengusi priimti pacientus visą parą, net jei nėra ligonių, jai kainuoja išlaikyti reanimacijos, operacinių aparatūrą.
Todėl būtinas optimalaus dydžio visą parą dirbančių gydymo įstaigų tinklas. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje yra po keturias ligonines. Visos jos budi ir naktį, įjungusios įrangą.
Bet ar tai būtina? Juk vienoje ligoninėje per naktį padaroma 10, antroje – 2, o trečioje – nė vienos operacijos.
Tai neracionalu. Turi būti sudarytas planas, kada kuri ligoninė budi. Jau sutarėme, kad taip bus dirbama Kaune. Sutaupysime daug pinigų, o ligoniai nenukentės, nes atstumai nedideli ir nėra skirtumo, kur juos vežti.
– Pareiškėte, kad ir medicinos studijas baigiančius specialistus reikėtų nukreipti dirbti ten, kur jų labiausiai trūksta. Ar dar neatsisakėte šios medicinos studentus išgąsdinusios idėjos?
– Žinoma, ne. Tačiau reikia keisti studijų ir sveikatos apsaugos sistemos įstatymus. Aukštosios mokyklos su studentais turi pasirašyti sutartis, kuriomis būtų numatyta pareiga apibrėžtą laiką dirbti ten, kur reikia valstybei.
Be abejo, absolventas pats pasirinktų konkrečią darbo vietą. Bet valstybė galėtų prognozuoti, kur, kiek ir kokių specialistų reikės. Būtent tas darbo vietas turėtų rinktis biudžeto sąskaita studijas baigę ir pagal sutartį atitinkamai įsipareigoję jauni medikai.
Jei tai specialisto netenkins, jis galės vykti dirbti, pavyzdžiui, kad ir į Norvegiją, bet turės padengti Lietuvos išlaidas jo studijoms. Šias sąlygas studentai žinos jau pradėdami mokslus. Be abejo, dabartiniams studentams tokia tvarka negalės būti taikoma.
Greičiau galime pakeisti rezidentūros tvarką. Jos trukmę reikėtų pailginti ir išplėsti rezidentus priimančių įstaigų skaičių. Jie dalį laiko galėtų tobulintis ir ne universitetinėse ligoninėse. Gal kai kurie jų padirbėję rajonuose patys norės ten pasilikti dirbti.
– Kas laukia medikų, derinančių darbą valstybinėse ir privačiose gydymo įstaigose?
– Manau, šiems medikams reikėtų deklaruoti viešuosius ir privačius interesus, taip pat turtą ir visas pajamas. Tuomet lengviau kontroliuoti, ar privačiai praktikai nenaudojama valstybinė įranga, ar privatūs pacientai neaptarnaujami valstybinėje įstaigoje.
– Žadėjote sutrumpinti eiles poliklinikose. Ką pavyko padaryti?
– Gydymo įstaigoms nustatysime kokybės kriterijus. Apskaičiuosime, kiek maksimaliai pacientams gali reikėti laukti savo eilės. Jei ilgiau, nei numatyta normatyvuose, gydyklai bus mažinamas finansavimas.
Taip pat sudarysime sąlygas kai kada iš dalies sujungti pirminio ir antrinio lygio medicinos pagalbą, kad ją būtų galima suteikti greičiau. Pavyzdžiui, jau gydęsis pas konkretų specialistą pacientas, prireikus pagalbos, galės kreiptis tiesiai į jį be siuntimo.
– Pacientams dažnai tenka papildomai primokėti už gydymą iš savo kišenės. Ar taip bus visada?
– Aiškiai sakome: jei gydymą apmoka PSDF, jokių papildomų priemokų negali būti. Draudžiama aiškinti pacientui, kad jei jis nori gydymo geresne aparatūra ar medikamentais, turi pats finansiškai prisidėti.
Tik reikia aiškiai nustatyti, kas pacientui suteikiama PSDF lėšomis. Tai turi būti kokybiška paslauga. Jeigu ligoniui netiks tai, ką siūlo valstybė, jis galės rinktis ir brangesnes medžiagas, technologijas, bet turės ne primokėti, padengdamas tik dalį išlaidų, o sumokėti visą paslaugos kainą.
– Amžina Lietuvos sveikatos apsaugos problema – atsiskaitymas su gydytojais vadinamaisiais vokeliais. Ar realu kada nors atsikratyti šios priemokų sistemos?
– Reikia daugiau viešumo. Pacientas turi tiksliai žinoti, kokias nemokamas medicinos paslaugas jam garantuoja valstybė. Neturi būti paslaptis žmonėms ir realios medikų pajamos.
Ko gero, paaiškės, kad vokeliais atlygį imantys gydytojai nemažai uždirba ir oficialiai. Nėra būtinybės pacientams jų dar remti.
Viešumui turėtų padėti medikų viešųjų ir privačių interesų bei turto deklaravimas. Atsirastų galimybių tikrinti, ar jų įsigyjami namai, kitas turtas atitinka oficialias pajamas.
Diegiame korupcijos stabdymo programą. Jau ir dabar įvesti antikorupciniai telefonai, kuriais pacientai gali pasiskųsti, jei iš jų reikalaujama pinigų. Tai turėtų drausminti medikus.
