Atrodytų, kad tai logiškas ir netgi teisine prasme būtinas sprendimas, nes reikia įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) sprendimą, kuriuo pripažinta, kad nevienodos lietuvių kalbos ir literatūros egzamino laikymo sąlygos prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) šių metų pradžioje išsireikalavo lengvatų tautinių mažumų moksleiviams.
Jiems buvo sumažintas privalomas žodžių skaičius lietuvių kalbos rašinyje nuo 500 iki 400 ir leista temai plėtoti pavyzdžius rinktis ne iš trijų, kaip lietuvių mokyklose, o iš septynių autorių kūrinių.
Dabar pereinamuoju laikotarpiu tautinių mažumų moksleiviams, kol valstybinės kalbos mokymosi trukme jie prisivys lietuvių mokyklų mokinius, paliekama tik viena išimtis – vertinant egzamino rezultatus jiems leidžiama padaryti kiek daugiau klaidų.
Neigiamą LLRA politikų reakciją nebuvo sunku numatyti. Matyt, todėl ministras D.Pavalkis pabrėžė, kad teismo neteisėtomis pripažintos lengvatos buvo nenaudingos patiems tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.
Ministras rėmėsi ne savo nuomone, o ekspertų išvadomis. Apibendrinus šiųmečių valstybinių egzaminų rezultatus paaiškėjo, kad didesnė pusė tautinių mažumų moksleivių parašė daugiau nei 500 žodžių rašinius, nors pakako ir 400 žodžių.
Šie mokiniai egzaminus išlaikė geresniais pažymiais, nes labiau išplėtojo pasirinktą temą. Mat pastebėta, kad abiturientai, kurie apsiribojo 400 žodžių rašiniu, tinkamai temos nepagrįsdavo.
Todėl manoma, kad laikydamiesi šios normos jie patys save nuskriaudė.
Specialistų nuomone, neigiamai tautinių mažumų moksleivių rašiniams atsiliepė ir galimybė rinktis temos plėtotę iš didesnio skaičiaus autorių.
Viena vertus, autorių pasirinkimo gausa lyg ir leido egzaminą išlaikyti perskaičius vos vieną ar du lietuvių literatūros kūrinius. Bet tokia tvarka neskatina mokinių daugiau skaityti.
Kita vertus, ši lengvata tautinių mažumų moksleiviams per egzaminą darė meškos paslaugą, nes jie sugaišo daugiau laiko svarstydami, kuriuos autorius rinktis, o remdamiesi ne visada temą geriausiai atspindinčiais kūriniais parašė pernelyg abstrakčius, paviršutiniškus rašinius.
Be to, paaiškėjo, kad tautinių mažumų mokyklų moksleiviai lietuvių kalbą moka geriau, nei mano neva jų interesus ginantys LLRA politikai.
Apie 90 proc. tautinių mažumų atstovų sėkmingai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą – maždaug tokia pat dalis kaip ir lietuvių.
Vis dėlto ministras D.Pavalkis smarkiai apsiriko viešai vildamasis, kad lenkų politikai jau turėjo suprasti padarę klaidą ir savo atstovaujamų vaikų labui daugiau lengvatų nereikalaus.
LLRA vadovas V.Tomaševskis laikosi visiškai priešingos taktikos. Jis nedelsdamas atsikirto D.Pavalkiui: kalbomis apie lengvatų tautinių mažumų moksleiviams naikinimą jis tik siekia nukreipti dėmesį nuo Darbo partijoje vykstančių diskusijų, ar pats tinka eiti ministro pareigas.
Nėra abejonių, kad LLRA priešinsis sprendimui atsisakyti lengvatų tautinių mažumų mokiniams visais įmanomais būdais.
V.Tomaševskio ne tik neįtikino ekspertų išvados, kad jos kenkia patiems jo neva ginamiems lenkų moksleiviams, bet jis savaip išvertė ir LVAT sprendimą pripažinti šias lengvatas diskriminacinėmis.
LLRA vadovas aiškino, kad teismas įpareigojo valstybę sudaryti lygias sąlygas išmokti lietuvių kalbą, o esą tautinių mažumų vaikai tokią galimybę turės tik po pereinamojo laikotarpio, kuris, jo nuomone, turėtų trukti 8 ar net 12 metų.
Aišku, kad LLRA lietuvių kalbos egzamino laikymo tvarkos suvienodinimui priešinsis iš principo ir tai naudos savo rinkėjams telkti.
Artėjant prezidento ir Europos Parlamento rinkimams europarlamentarui V.Tomaševskiui pasitaikė gera proga pasirodyti didžiausiu tautinių mažumų teisių gynėju.
Atrodo, kad dabar LLRA uoliai provokuos kuo daugiau politinių ginčų tautinių mažumų klausimais.
Kultūros ministerija LLRA deleguoto viceministro E.Trusevičiaus pastangomis rengia įstatymo projektą, kuris įpareigotų gausiai tautinių mažumų gyvenamose savivaldybėse valdiškose įstaigose interesantus aptarnauti ne tik valstybine, bet ir lenkų bei rusų kalbomis.
Net kultūros ministras Š.Birutis atsiribojo nuo šio įstatymo, nors tai rodo, kad jis nekontroliuoja padėties savo ministerijoje.
Beveik nėra abejonių, jog toks įstatymas bus atmestas, bet, ko gero, LLRA ir reikia tik preteksto triukšmauti, kad pažeidžiamos tautinių mažumų teisės.
Reikalavimas, kad lenkų ir rusų kalba būtų privaloma gausiai tautinių mažumų gyvenamų savivaldybių valdžios įstaigose, tik sustiprins politinį pasipriešinimą daug metų svarstomiems pasiūlymams leisti šiose vietovėse rašyti vietovardžių pavadinimus lenkiškai, nes taip kurstomi lietuvių įtarimai, kad LLRA iš tiesų siekia Vilniaus krašto autonomijos.
Bet tai leidžia įtarti, kad LLRA reikia ne vietovardžių pavadinimų lenkiškai, o toliau konfrontuoti su Lietuvos valdžia.
